Lapkričio 3-iąją šv. Huberto dienos proga Ukmergės medžiotojai miestelėnams iškėlė tikrą puotą. Kiekvienas, atėjęs į miesto centre vykusią medžiotojų šventę, buvo dosniai pavaišintas kepta žvėriena ir kitokiais patiekalais.
Vilma NEMUNAITIENĖ
Gedimino Nemunaičio nuotr. Šv. Huberto šventė prasidėjo iškilminga eisena.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad lapkričio pradžioje nuo seno Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas. Lietuvių pagonių medžioklės deivė buvo Medeinė. Įsigalėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su šv. Huberto varduvėmis. Šv. Hubertas laikomas medžiotojų globėju.
Burgundijos hercogo sūnus Fransua Hubertas gimė apie 655 m. Jaunuolis mėgo kraugerišką medžioklę ir puotas. Anot legendos, vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir gyveno atsiskyrėlio gyvenimą. Po to buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu.
Stenduose puikavosi įspūdingi medžioklės trofėjai.
Savo buvusių medžioklių plotuose Hubertas įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties paskelbtas šventuoju. 1738 m. buvo įsteigtas šv. Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje.
Europoje lapkričio 3-iąją medžiotojai išskirtinai mini jau ne vieną šimtmetį. Lietuvoje ši tradicija siekia 18 amžių, o Ukmergėje ji taip iškilmingai ir viešai paminėta pirmą kartą.
Puoduose garavo medžiotojų vaišės.
Ta proga miesto centre savo stendus pastatė Ukmergės medžiotojų klubai ir būreliai. Stenduose – vertingiausi medžioklės trofėjai – ragai, kailiai, iškamšos, iltys, garbingi apdovanojimai, medžiotojų nuotraukos.
Visų klubų nariai šventę pradėjo iškilminga eisena į Švč. Trejybės bažnyčią. Eisenos pradžioje nešti elnio ragai ir medžiotojų vėliavos.
Apdovanotas vyriausias rajono medžiotojas Vytautas Leonavičius.
Po šventų mišių, aukotų už medžiotojus, eisena taip pat iškilmingai paržygiavo atgal į aikštę, kur buvo sutikti trimito garsais.
Susirinkusiuosius pasveikino klebonas Dainius Lukonaitis, su didžiuoju medžioklės sezono atidarymu visus sveikino ir pats aistringas medžiotojas rajono meras Algirdas Kopūstas. Jis vylėsi, kad tokia puiki šventė taps tradicine.
Į šventę atvyko ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas. Jis visiems priminė, jog mūsuose medžiotojai lig šiol tapatinami su naikintojais. Bet tai yra klaidinga. Medžiotojai rūpinasi gyvūnais, juos šeria. Vienas iš šiuolaikinės medžioklės devizų – „kas negloboja, tas nemedžioja“.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas.
E. Tijušas įteikė padėkas rajono merui A. Kopūstui, Ukmergės medžiotojų ir žvejų draugijos valdybos pirmininkui Vytautui Marazauskui, draugijos medžioklės žinovui žuvininkui Stasiui Brakniui.
Šiuo metu Ukmergės rajone veikia 11 medžiotojų būrelių ir klubų, kuriems priklauso beveik 500 medžiotojų.
Po apdovanojimų visi buvo pakvieti vaišintis. Keptą stirnieną, bebrieną ne vienas ragavo pirmą kartą gyvenime. Visi galėjo į valias prisikirsti žvėrienos, košės, troškinio. Žmonės sakė tokios dosnios puotos už dyką dar neregėję. Kokią brangybę valgo, kiekvienas galėjo nesunkiai įsitikinti – čia pat UAB „Šerno pėda“ rūkytus žvėrienos gaminius pardavinėjo už tikrai įspūdingą kainą.
Per kelias valandas ukmergiškiai suvalgė tris stirnas, vieną šerną ir du bebrus.
Tačiau dosnios vaišės nėra kažkoks pasipuikavimas ar pramanas. Renginį vedusi rajono savivaldybės Kultūros ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Lolita Gerulskienė, besigilindama į šios šventės tradicijas, išsiaiškino – dosnios vaišės – viena iš medžiotojų globėjo dienos minėjimo tradicijos akcentų.
Šventės metu koncertavo kaimo kapela „Provincija“. Geriausiu išrinktas ir apdovanotas Želvelės medžiotojų klubo stendas.
Apdovanotas ir vyriausias rajono medžiotojas. Juo tapo 86 metų Vytautas Leonavičius.
Koncertavo kaimo kapela „Provincija“.