Mansardoje – dekoratyvinių paukščių karalystė

Vi­diš­kiuo­se gy­ve­nan­tis Sta­sys Ba­raus­kas juo­kau­ja, kad no­rė­da­mas pa­si­klau­sy­ti paukš­čių čiul­bė­ji­mo, į miš­ką jis ga­li ne­bei­ti. Na­mo man­sar­do­je įreng­to­je de­ko­ra­ty­vi­nių paukš­čių vei­syk­lo­je – tik­ra spar­nuo­čių ka­ra­lys­tė. Ūki­nia­me pa­sta­te dvie­jų gy­vū­nė­lių par­duo­tu­vių sa­vi­nin­kas įren­gė grau­ži­kų „fer­mą“.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Au­to­rės nuotr. Sta­sys Ba­raus­kas juo­kau­ja, kad no­rint pa­si­klau­sy­ti paukš­čių čiul­bė­ji­mo, į miš­ką jam ei­ti ne­rei­kia.

S. Ba­raus­kas sa­ko, kad va­ro­mo­ji jė­ga, pa­de­dan­ti kri­zės me­tu iš­si­lai­ky­ti ver­sli­nin­kams, – nau­jos idė­jos. Ta­čiau de­ko­ra­ty­vi­nių paukš­čių ir gy­vū­nų vei­syk­lą ne­se­niai sa­vo na­muo­se įsi­ren­gęs vy­riš­kis ti­ki­na, kad nau­jų dar­bų ėmė­si ne tik dėl sun­kme­čio. „Man įdo­mu vis­kas, kas su­si­ję su gy­vū­nais – ant­raip nė to­kio ver­slo ne­bū­čiau pra­dė­jęs“, – tvir­ti­na pa­šne­ko­vas.

„Per­au­gu­sius“ – vei­si­mui

Min­tis įsi­reng­ti vei­syk­lą, anot par­duo­tu­vės sa­vi­nin­ko, „ne­at­ėjo iš to­li“. Ne pa­slap­tis, kad no­rin­tie­ji įsi­gy­ti de­ko­ra­ty­vi­nį gy­vū­nė­lį, pa­pras­tai ieš­ko mie­lų jau­nik­liu­kų. „Vi­sų gy­vū­nų jau­nik­liai žmo­nėms at­ro­do daug gra­žes­ni už su­au­gu­sius – jie jau­kes­ni, grei­čiau pri­pran­ta prie šei­mi­nin­kų“, – aiš­ki­na par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kas. Ta­čiau gy­vū­nė­lis par­duo­tu­vės nar­ve­ly­je grei­tai sa­vo pre­ki­nę iš­vaiz­dą „iš­au­ga“ ir pir­kė­jų žvilgs­nių ne­be­trau­kia.

Taip vie­nas po ki­to iš par­duo­tu­vės į S. Ba­raus­ko na­mus per­si­kė­lė de­ko­ra­ty­vi­niai triu­šiai, jū­ros kiau­ly­tės, žiur­kė­nai ir šeš­kai. Jie bu­vo ap­gy­ven­din­ti ūki­nia­me pa­sta­te. Ten jiems su­da­ry­tos kuo pui­kiau­sios są­ly­gos veis­tis – gy­vū­nė­liai rū­šiuo­ja­mi pa­gal veis­lę, spal­vą, plau­ko il­gį, ki­tus po­žy­mius. To­kios „iš­gry­nin­tos“ po­re­lės jau­nik­liai nuo sa­vo veis­lės ne­nu­tols­ta.

Šio­je grau­ži­kų „fer­mo­je“ nar­ve­liuo­se vai­kus ve­da triu­šių pa­te­lės, lais­vai po pa­tal­pą šo­kuo­ja pa­ti­nai. Po šie­no ri­ti­niais slaps­to­si įvai­rių veis­lių jū­ros kiau­ly­tės. Smal­suo­lės il­gai ne­iš­ken­čia ne­kyš­te­lė­ju­sios no­se­lių pa­si­žval­gy­ti – gal at­vy­kė­liai ko­kį ska­nų kąs­ne­lį pa­siū­lys. Žiur­kė­nų pa­šne­ko­vas jau nė ne­be­su­skai­čiuo­ja – jų nar­ve­liuo­se knibž­dė­te knibž­da. Šeš­kai gy­ve­na ki­tur – jiems įreng­tas at­ski­ras būs­tas.

Paukš­te­liams – iš­skir­ti­nės są­ly­gos

S. Ba­raus­kas sa­ko, kad de­ko­ra­ty­vi­niams paukš­te­liams rei­kia tik­rai iš­skir­ti­nių są­ly­gų – ati­tin­ka­mos tem­pe­ra­tū­ros, pa­lai­ko­mos vei­syk­lo­je, spe­cia­laus ap­švie­ti­mo. Net nak­tį pa­lie­ka­mi įjung­ti ke­li švies­tu­vai, kad pa­tal­pos, ku­rio­je pe­ri paukš­čiai, ne­gaub­tų gi­li tam­sa.

Tiks­laus paukš­čių skai­čiaus pa­šne­ko­vas ti­ki­na ne­ži­nan­tis – pe­ryk­los pa­tal­po­se iš­ri­kiuo­ti 48 nar­ve­liai. Juo­se nuo ry­to iki va­ka­ro sa­vo ne­su­dė­tin­gas tre­les čirš­kau­ja ban­guo­to­sios pa­pū­gė­lės, pa­pū­gos nim­fos, aga­por­niai. Jei ti­kė­si­me ro­man­tiš­ku var­du va­di­na­mą­sias ne­iš­ski­ria­mą­sias pa­pū­gė­les – aga­por­nius – au­gi­nan­čių­jų pa­sa­ko­ji­mais, vie­nam paukš­te­liui nu­gai­šus, daž­nai šei­mi­nin­kai nar­ve­ly­je ran­da ne­gy­vą ir ki­tą. Ma­tyt, ne vel­tui šie paukš­te­liai lai­ko­mi mei­lės ir iš­ti­ki­my­bės sim­bo­liu. Tie­sa, ne taip ro­man­tiš­kai nu­si­tei­ku­sie­ji tvir­ti­na, kad tik­riau­siai kal­tas bu­vo mais­tas…

Apei­ti „ūkį“ už­trun­ka

De­ko­ra­ty­vi­nių grau­ži­kų ir paukš­te­lių jau­nik­lius S. Ba­raus­kas ve­ža į sa­vo par­duo­tu­ves.

Ne­re­tai su­lau­kia ir klien­tų, per­kan­čių iš kar­to dau­giau gy­vū­nė­lių, – tai ki­tų par­duo­tu­vių sa­vi­nin­kai. Nau­da – aki­vaiz­di, ta­čiau ne­nu­ty­li pa­šne­ko­vas ir apie rū­pes­čius.

„Tai ne šiaip sau lais­va­lai­kio už­si­ė­mi­mas. Dar­be­lio yra gra­žaus – va­ka­rais grį­žęs iš dar­bo už­trun­ku dar ke­le­tą va­lan­dų, kol apei­nu sa­vo „ūkį“. Vi­sus pa­šer­ti, pa­le­sin­ti, nar­vus iš­kuop­ti rei­kia“, – pa­sa­ko­ja S. Ba­raus­kas. Vien tik paukš­čiams kas­dien par­ve­ža 2–3 ki­log­ra­mus spe­cia­laus mais­to.

Jis sa­ko, kad šio dar­bo ne­pri­me­ta nie­kam. Ne­bent jei iš na­mų il­ges­niam lai­kui iš­vyk­ti ten­ka. Tuo­met pra­šo pa­gal­bos sa­vo dar­buo­to­jų. „Kas dau­giau, jei ne gy­vū­nų par­duo­tu­vės par­da­vė­ja, ga­li iš­ma­ny­ti, iš ku­rios pu­sės prie to gy­vū­no pri­ei­ti?“ – svars­to vy­riš­kis.

Svar­biau – gy­vū­no pa­si­ti­kė­ji­mas

Prie­globs­tį S. Ba­raus­ko so­dy­bo­je ra­do ir du lau­ki­niai gy­vū­nai – ak­me­ni­nė kiau­nė bei ne­dau­ge­liui ma­ty­tas Lie­tu­vos paukš­te­lis svi­li­kas. Juos pas gy­vū­nų glo­bė­ją at­ne­šė vie­ti­niai vai­kai. „Aš vi­suo­met lai­kau­si nuo­mo­nės, kad lau­ki­niam gy­vū­nui nar­vas – ne vie­ta. Jam vi­suo­met ge­riau­sia lais­vė­je. Ta­čiau šie gy­vū­nė­liai pa­te­ko pas ma­ne dar jau­nik­liu­kai. Iš­au­gin­ti ne­lais­vė­je, jie pa­leis­ti at­gal pa­pras­čiau­siai žū­tų“, – tvir­ti­na pa­šne­ko­vas.

Vis tik, anot S. Ba­raus­ko, di­džiau­sias at­pil­das, ku­rį gy­vū­nas ga­li su­teik­ti sa­vo šei­mi­nin­kui, – ne ma­te­ria­li­nė nau­da, ver­slo sėk­mė. La­biau­siai džiu­gi­na gy­vū­no pri­si­ri­ši­mas, pa­si­ti­kė­ji­mas žmo­gu­mi.