Mano, kad medikai padarė ne viską

64 me­tų Skir­man­tas Čei­kaus­kas prieš­pas­ku­ti­nį va­sa­ros sek­ma­die­nį už­ge­so Uk­mer­gės li­go­ni­nė­je. Ta­čiau naš­le li­ku­sios jo žmo­nos įsi­ti­ki­ni­mu, žmo­gų ga­li­ma bu­vo iš­gel­bė­ti, bet gy­dy­to­jai ne­pa­da­rė vis­ko, ką ga­lė­jo.

Pa­sak su­tuok­ti­nės, at­ve­žus į pri­ėmi­mo sky­rių, jam ne­su­teik­ta sku­bi pa­gal­ba.

Ge­nė su vy­ru S. Čei­kaus­ku gy­ve­no ir ūki­nin­ka­vo ša­lia Uk­mer­gės esan­čia­me Grau­žie­čių kai­me. Su­tuok­ti­nis rim­to­mis li­go­mis ne­si­skun­dė. Pas­ta­ruo­sius me­tus lau­kė klu­bo są­na­rio ope­ra­ci­jos.

Ta­čiau tą ne­lem­tą sek­ma­die­nio va­ka­rą, apie 20 val., stai­ga pa­si­ju­to la­bai blo­gai. Jam taip su­skau­do šir­dies plo­te, kad iš skaus­mo vai­to­jo.

Mo­te­ris puo­lė skam­bin­ti „grei­ta­jai“, kai­my­nams. De­ja, grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lis į Grau­žie­čius, pa­sak mo­ters, va­žia­vo 45 mi­nu­tes. Gir­dint skaus­mo vars­to­mo vy­ro šau­ki­mą tos mi­nu­tės vir­to šird­gė­los ku­pi­no­mis va­lan­do­mis.

Ge­nė pa­sa­ko­jo iš kar­to su­pra­tu­si, jog vy­rui blo­gai su šir­di­mi. Ji ban­dė sa­vo žmo­gui pa­dė­ti – pa­ti da­rė šir­dies ma­sa­žą. Ga­liau­siai po be­veik va­lan­dos lai­ko at­vy­kus me­di­kams, šie iš­ga­be­no S. Čei­kaus­ką į Uk­mer­gės li­go­ni­nės pri­ėmi­mo sky­rių.

Pa­sak su­tuok­ti­nės, li­go­ni­nė­je vy­ras to­liau šau­kė nuo skaus­mo ir blaš­kė­si. „Iš kar­to pa­sa­kiau me­di­kams, kad vy­rui kaž­kas su šir­dim, kad jis nė­ra var­to­jęs svai­ga­lų“, – pa­sa­ko­jo uk­mer­giš­kė. Ne­pai­sant to, at­ėjęs gy­dy­to­jas vis tiek įta­ri­nė­jo, kad li­go­nis – ne­blai­vus.

„Gy­dy­to­jas man pra­dė­jo kal­bė­ti, kaip kai­mie­čiai ge­ria, kad gy­ve­na iš pa­šal­pų… Bu­vo la­bai skau­du klau­sy­tis to­kių kal­bų“, – nuos­kau­das lie­jo naš­le li­ku­si mo­te­ris. Pa­sak jos, vy­rui sky­riu­je ga­liau­siai bu­vo su­leis­ta di­med­ro­lio. Tuo­met jis nu­ri­mo. Ar­ti­mie­siems pa­siū­ly­ta jį to­kį ap­ri­mu­sį vež­tis na­mo.

Ne­su­ti­kus, pa­sa­kė, kad ga­li li­go­nį pa­lik­ti jų sky­riaus pa­la­to­je, o ry­te 8 va­lan­dą at­va­žiuo­ti. Li­go­nio ar­ti­mie­ji taip ir pa­da­rė.

Ta­čiau ry­te at­vy­kęs sū­nus su­ži­no­jo, kad tė­vas iš­vež­tas į Re­a­ni­ma­ci­jos sky­rių. Dar po ke­lių va­lan­dų, vi­dur­die­nį, jis mi­rė.

Ar­ti­mie­siems pa­aiš­kin­ta, kad mir­ties prie­žas­tis – stip­rus šir­dies smū­gis.

Naš­lė ti­ki, kad tas smū­gis ne­bū­tų mir­ti­nas, jei li­go­niui bū­tų su­teik­ta tin­ka­ma pir­mo­ji pa­gal­ba. „Aš, pa­pras­ta kai­mo bo­ba, da­riau ma­sa­žą, o at­ve­žus į li­go­ni­nę iš jo tik ty­čio­jo­si ir su­lei­do di­med­ro­lio“, – lie­jo aša­ras ji.

Uk­mer­gės li­go­ni­nės vy­riau­sia­sis gy­dy­to­jas Rim­vy­das Ci­vil­ka šios is­to­ri­jos de­ta­liai ko­men­tuo­ti ne­ga­lė­jo.

Pa­aiš­ki­no, kad jei gi­mi­nės no­ri gau­ti ob­jek­ty­vų, iš­sa­mų at­sa­ky­mą, tu­ri su ofi­cia­liu skun­du kreip­tis į li­go­ni­nės ad­mi­nist­ra­ci­ją.

„Tuo­met mes ga­lė­si­me at­lik­ti au­di­tą, iš­si­kel­ti vi­sus do­ku­men­tus ir vis­ką iš­si­aiš­kin­ti kon­kre­čiai – ar lai­ku, ar ko­ky­biš­kai su­teik­tos pa­slau­gos, ir duo­ti at­sa­ky­mą gi­mi­nėms“, – pa­aiš­ki­no R. Ci­vil­ka.

****

Mio­kar­do in­fark­tas – ne­pra­ei­nan­tis šir­dies rau­mens (mio­kar­do) da­lies pa­žei­di­mas, su­kel­tas de­guo­nies trū­ku­mo jo­je. Mio­kar­do in­fark­tas iš­tin­ka už­si­kim­šus šir­dies vai­ni­ki­nei ar­te­ri­jai.

La­bai daž­na žmo­gaus gy­vy­bė pri­klau­so nuo ša­lia esan­čių­jų re­ak­ci­jos ir pir­mo­sios pa­gal­bos. Iš vi­sų mi­ru­sių­jų nuo mio­kar­do in­fark­to dau­ge­lis jų mi­rė per pir­mą­sias 1–2 val. nuo simp­to­mų at­si­ra­di­mo.

Mio­kar­do in­fark­to simp­to­mai:

Už­si­tę­sęs il­giau nei 5 min. ar daž­nai pa­si­kar­to­jan­tis spau­džian­tis, plė­šian­tis, de­gi­nan­tis krū­ti­nės skaus­mas, plin­tan­tis į kak­lą, apa­ti­nį žan­di­kau­lį, vie­ną ar abi ran­kas, pe­čius.

Pa­sun­kė­jęs kvė­pa­vi­mas – daž­nes­nis nei nor­ma­lus (or­ga­niz­mas ban­do pri­sta­ty­ti dau­giau de­guo­nies šir­dies rau­me­niui).

Pul­sas ga­li bū­ti pa­daž­nė­jęs ar­ba su­re­tė­jęs, kar­tais ne­re­gu­lia­rus.

Pa­blyš­ku­si ar pa­mė­lu­si oda (ypač vei­do, lū­pų).

Žmo­gų ga­li pil­ti šal­tas pra­kai­tas, py­kin­ti, jis ga­li vem­ti.

Sil­pnu­mas, gal­vos svai­gi­mas, al­pu­lys, bai­mė.

Mo­te­rims mio­kar­do in­fark­tas daž­niau ga­li pa­si­reikš­ti ma­žiau bū­din­gais simp­to­mais: du­su­liu, py­ki­ni­mu, vė­mi­mu, nu­ga­ros ar apa­ti­nio žan­di­kau­lio skaus­mu.

***

Mio­kar­do in­fark­tas gy­do­mas tik li­go­ni­nė­je, ta­čiau at­pa­ži­nus simp­to­mus bū­ti­na teik­ti pir­mą­ją pa­gal­bą.

Pir­miau­siai iš­kvies­ki­te grei­tą­ją me­di­ci­nos pa­gal­bą.

Pa­klau­sę, ar nė­ra aler­giš­kas, ne­ser­ga skran­džio ar dvy­li­ka­pirš­tės žar­nos opa­li­ge, ar ne­var­to­ja kre­šė­ji­mą ma­ži­nan­čių vais­tų, ar jam gy­dy­to­jas anks­čiau ne­bu­vo už­rau­dęs var­to­ti ir įsi­ti­ki­nę, kad žmo­gus at­sa­kė nei­gia­mai, duo­ki­te jam 160-325 mg as­pi­ri­no tab­le­tę (ta­čiau ne jo­kių ki­to­kių vais­tų su as­pi­ri­nu).

Kar­tais pa­cien­tai tu­ri sa­vo vais­tų nuo krū­ti­nės an­gi­nos (nit­rog­li­ce­ri­no tab­le­čių, purš­kik­lį), to­dėl ga­li­ma juos pa­var­to­ti (ne dau­giau kaip tris kar­tus kas 5 mi­nu­tes).

Pa­dė­ki­te li­go­niui at­si­sės­ti, at­lais­vin­ki­te dra­bu­žius. Nu­ra­min­ki­te jį – tai pa­dės leng­viau kvė­puo­ti ir pa­ge­rins šir­dies ap­rū­pi­ni­mą de­guo­ni­mi.

Jei žmo­gus pra­ran­da są­mo­nę ir nu­sto­ja kvė­pa­vęs, at­li­ki­te krū­ti­nės ląs­tos pa­spau­di­mus ir dirb­ti­nius įpū­ti­mus, jei tu­ri­te ga­li­my­bę – pa­nau­do­ki­te au­to­ma­ti­nį iš­ori­nį de­fib­ri­lia­to­rių.

***

Lie­tu­vo­je kas­met į li­go­ni­nę dėl mio­kar­do in­fark­to at­si­du­ria apie 7 tūkst. žmo­nių. Apie 1300 mirš­ta ne­spė­ję at­vyk­ti iki me­di­kų. Tai­gi kas­dien įvyks­ta per 20 mio­kar­do at­ve­jų, 4-5 žmo­nės jų me­tu mirš­ta.

***

Dia­be­tas nu­slo­pi­na simp­to­mus, pa­gal ku­riuos žmo­gus ga­li at­pa­žin­ti in­fark­tą, to­dėl ser­gan­tiems dia­be­tu apie 40 proc. mio­kar­do in­fark­tų bū­na be­skaus­mės for­mos. Ri­zi­kos gru­pei taip pat pri­klau­so žmo­nės, ku­rie var­to­ja daug nu­skaus­mi­na­mų­jų. Žmo­gus tie­siog ne­spė­ja pa­jaus­ti skaus­mo.

Šal­ti­nis www.svei­kas­zmo­gus.lt

Autorė: Vil­ma NEMUNAITIENĖ