Jonavoje neseniai vyko renginys, kuriame liudininkų ir mokslininkų lūpomis prisiminta viena didžiausių tuometinėje TSRS ekologinių katastrofų – Jonavos pašonėje esančioje azoto gamykloje įvykusi avarija.
Tuomet gamyklos teritorijoje nuo galimai trumpo elektros sujungimo prasidėjo gaisras nitrofoskos trąšų sandėlyje. Po sprogimo į aplinką išsiliejo 7,5 t gryno amoniako, kuris sklido garų pavidalu, tūkstantį kartų viršydamas leistinas normas.
Sudėtingo cheminio junginio skaidymo procesas atmosferoje vyko apie 30 dienų. Amoniakas sukelia kvėpavimo takų nudegimus, apsinuodijus prarandama sąmonė. Be to, nustatyta, kad nitrofoskos trąšų skilimo produktai veikia mutageniškai ir sukelia onkologinius susirgimus.
Liudininkai prisimena, kad 1989-ųjų kovo 20 d. nelaimės vietoje žuvo 7 žmonės. Daugelis patyrė traumas. Deja, valdžios struktūros operatyviai nesiėmė jokių priemonių gyventojų evakuacijai. Priešingai, kad nekiltų panika, buvo išjungtas telefoninis ryšys ne tik Jonavos, bet ir Ukmergės gyventojams.
Liudininkai prisiminė, kad jonaviškiai gelbėjosi savo jėgomis, ir tik vakarop pradėta organizuoti masinė evakuacija. O Upninkų ir Ukmergės rajono Veprių kryptimi slinko amoniakinis šleifas, bet apie mirtinas grėsmes niekas gyventojams nepranešė.
Tik po trijų dienų, kai žmonės pajuto sveikatos sutrikimus, buvo pradėta dalinė Veprių evakuacija. Atsiminta, kad Deltuvoje buvusioje lapių fermoje staiga išgaišo visi gyvūnai, miškuose stipo laukiniai gyvūnai. Per keletą metų nuo įvairiausių kvėpavimo takų ligų mirė daug vietinių gyventojų.
Vepriškis Romas Petras Šaulys po nelaimės įkūrė visuomeninę organizaciją „SOS Vepriuose“.Vienas iš jos tikslų buvo paremti nuo avarijos nukentėjusius šių apylinkių žmones.
Jonavoje vykusiame 30 metų nuo avarijos susitikime kalbėjęs R. P. Šaulys apgailestavo, kad anuomet net buvo viešai džiaugiamasi, kad po avarijos vėjo kryptis buvo palanki: nuodingus debesis nunešė ne į Jonavą, o į priešingą pusę. Tačiau, kad nuodai susitelkė Vepriuose – dubų esančiose teritorijose – ir dėl to nukentėjo kaimų gyventojai, tuometiniai valdžiai lyg ir nebuvo svarbu.
Apie avariją buvo neskelbiama jokia informacija. Žmonių evakuacija tik imituojama, o nukentėjusieji nesulaukė paramos.
P.Šaulys prisimena su žmona tuomet išvykę iš Veprių ir laikinai prisiglaudę Vilniuje. Jų sveikatą teko gelbėti medikams. Sostinėje Šauliai praleido kelias savaites ir mano, kad tik todėl pavyko išsigelbėti.
Vepriškis tikina rinkęs statistiką, bylojančią, kiek kartų po avarijos padaugėjo atvejų nuo mirčių. Tačiau šiandien anuometiniai įvykiai jau nuplaukę užmarštin.
UŽ inf.
