Literatų šventėje – poezija ir sveikinimai

Pa­si­ner­ti į ei­les bei gi­ta­ros gar­sus ko­le­gas ir sve­čius ne­se­niai pa­kvie­tė Uk­mer­gės li­te­ra­tų drau­gi­ja, su­ren­gu­si po­ezi­jos šven­tę „Prie nak­ti­go­nės lau­žo“.

Ji šie­met skir­ta dra­ma­tur­go, po­eto, ver­tė­jo Pet­ro Vai­čiū­no 125-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms. Vie­nas pa­grin­di­nių šven­tės ak­cen­tų – ei­lė­raš­čio kon­kur­sas „At­si­rie­kiau duo­nos iš gim­to­jo lau­ko“.

Šven­tė vy­ko va­sa­ros spal­vų ir kva­pų ku­pi­no­je gam­to­je – Jog­vi­lų kai­me, „Ši­lo“ so­dų ben­dri­jo­je. Po­etus ir klau­sy­to­jus sa­vo so­dy­bo­je mie­lai pri­ėmė Liud­mi­la ir Vid­man­tas Leš­čiai.

Ren­gi­ny­je da­ly­va­vo Uk­mer­gės ir Jo­na­vos li­te­ra­tai. Šven­tę pra­dė­jo Uk­mer­gės li­te­ra­tų drau­gi­jos pir­mi­nin­kė Ri­ta Ge­lū­nie­nė. Apie po­eto P. Vai­čiū­no gy­ve­ni­mą, kū­ry­bi­nį ke­lią pa­pa­sa­ko­jo drau­gi­jos li­te­ra­tė, ra­šy­to­ja Le­o­no­ra Jan­ke­liū­nie­nė.

Pa­gal mi­nė­to kon­kur­so nuo­sta­tus jo da­ly­vių kū­ri­niuo­se tu­rė­jo at­si­spin­dė­ti ry­šys su sa­vo kraš­tu, Pet­ro Vai­čiū­no as­me­ny­be. Ei­lė­raš­čius kon­kur­sui pa­tei­kė sep­ty­ni au­to­riai.

Juos ver­ti­no li­te­ra­tų drau­gi­jai ne­pri­klau­san­tys na­riai: Si­gi­tas Nar­bu­tas – li­te­ra­tū­ros is­to­ri­kas, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras, do­cen­tas, Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos Vrub­lev­skių bib­lio­te­kos Re­tų spau­di­nių sky­riaus ve­dė­ja dr. Dai­va Nar­bu­tie­nė bei kraš­tie­tis Vai­nius Ba­kas – po­etas, ke­lių po­ezi­jos kny­gų au­to­rius.

Ko­mi­si­jos spren­di­mu kon­kur­so lau­re­a­te bu­vo pa­skelb­ta ir šven­tė­je ap­do­va­no­ta po­etė, tau­to­dai­li­nin­kė, Ša­kių ra­jo­ne Le­kė­čiuo­se gi­mu­si, da­bar – uk­mer­giš­kė Zi­ta Ba­tai­tie­nė. Šil­tai ją pa­svei­ki­no ko­le­gos li­te­ra­tai, ren­gi­ny­je da­ly­va­vę Zi­tos ar­ti­mie­ji.

Svei­ki­ni­mai bei lin­kė­ji­mai skam­bė­jo ir dar vie­nai Uk­mer­gės li­te­ra­tų drau­gi­jos na­rei. Jie bu­vo skir­ti 75-ąjį ju­bi­lie­jų šie­met mi­nin­čiai Le­o­no­rai Jan­ke­liū­nie­nei. Šven­tės da­ly­viai, ne­slėp­da­mi su­si­ža­vė­ji­mo jau­nat­viš­ka ir ener­gin­ga ju­bi­lia­te, pri­si­pa­ži­no ga­lin­tys tik pa­vy­dė­ti ge­ro­kai jau­niau at­ro­dan­čiai sa­vo ko­le­gei.

Li­te­ra­tams, šven­tės rė­mė­jams gra­žų ren­gi­nį pri­mins įteik­tos do­va­nos. Tarp jų – Sie­si­kų gim­na­zi­jos dai­lės mo­ky­to­jos Vai­dos Pu­pe­lie­nės kur­ti mo­li­niai me­da­liai, ma­žy­čiai duo­nos ke­pa­liu­kai – lai­mės ir ge­ro­vės sim­bo­liai.

Iš jau­kios šei­mi­nin­kų pa­vė­si­nės šven­tė per­si­kė­lė prie ša­lia esan­čio tven­ki­nio, kur ir vėl skai­ty­ta po­ezi­ja… Skam­bant gi­ta­rai, vi­si kvies­ti kar­tu dai­nuo­ti ži­no­mas dai­nas. Vi­lio­jo gar­dūs vai­šin­tis kvie­tę kva­pai: kas no­rė­jo žir­nių, kas – gri­kių ko­šės… Šil­tas ir švie­sus va­sa­ros va­ka­ras ža­dė­jo dar daug ne­pa­pras­tai ma­lo­nių aki­mir­kų…

**

• Pet­ras Vai­čiū­nas (1890 07 11 – 1959 06 07) gi­mė Jo­na­vos ra­jo­ne, Pi­lia­kal­niuo­se. Mo­kė­si Uk­mer­gės ke­tur­me­tė­je mo­kyk­lo­je. 1905 m. iš jos bu­vo pa­ša­lin­tas, nes da­ly­va­vo slap­tuo­se mo­ki­nių su­si­rin­ki­muo­se, or­ga­ni­za­vo ne­ra­mu­mus mo­kyk­lo­je, skai­tė an­ti­ca­ri­nio bei so­cia­lis­ti­nio tu­ri­nio li­te­ra­tū­rą.

• Dir­bo švie­ti­mo ir kul­tū­ros įstai­go­se. 1920–1923 m. bu­vo Vals­ty­bi­nės te­at­ro di­rek­ci­jos, 1931–1932 m. ir 1935–1939 m. – te­at­ro re­per­tu­a­ro na­rys, 1930–1935 m. – Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to tau­to­sa­kos ko­mi­si­jos sek­re­to­rius.

• 1915 m. pra­dė­jo spaus­din­ti ei­lė­raš­čius. 1916 m. bu­vo su­vai­din­ta pir­mo­ji P. Vai­čiū­no pje­sė „Pra­žy­do nu­vy­tu­sios gė­lės“ (rež. Juo­zas Vaič­kus).

• 1920 me­tais ve­dė ži­no­mą te­at­ro ak­to­rę Te­ofi­li­ją Dra­gū­nai­tę.

• Nuo 1940 m. gy­ve­no Vil­niu­je, dir­bo Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos bib­lio­te­ko­je, ku­rį lai­ką jai va­do­va­vo. Po ka­ro bu­vo Ra­šy­to­jų są­jun­gos val­dy­bos na­rys. Mi­rė Vil­niu­je, pa­lai­do­tas Ra­sų ka­pi­nė­se.

Vai­čiū­nas bu­vo vie­nas iš lie­tu­vių pro­fe­sio­na­laus te­at­ro or­ga­ni­za­to­rių ir va­do­vų, pir­ma­sis jo dra­ma­tur­gas. Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos te­at­re jis bu­vo lai­ko­mas žy­miau­siu re­per­tu­a­ro kū­rė­ju. Pa­ra­šė dra­mos kū­ri­nių, 20 pje­sių, iš ku­rių 16 bu­vo su­vai­din­ta.

Pet­ro Vai­čiū­no gim­to­jo­je so­dy­bo­je Pi­lia­kal­niuo­se įkur­tas me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus. 1990 m. lie­pos 11 d., mi­nint po­eto 100-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes, Jo­na­vos mies­te, Ra­my­bės skve­re, ati­deng­tas pa­min­kli­nis bius­tas Pet­rui Vai­čiū­nui. Jo­na­vo­je yra P. Vai­čiū­no gat­vė, Jo­na­vos ra­jo­ne Pa­no­te­rių mies­te­ly­je – Pet­ro Vai­čiū­no pa­grin­di­nė mo­kyk­la.