Teatrinis gyvenimas Ukmergėje vyko įvairiais laikotarpiais ir esant skirtingoms santvarkomis. Paskutinieji sovietmečio metai iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę davė postūmį kitokio – nesuvaržyto, nespraudžiamo į rėmus, laisvo ir savito, atspindinčio Ukmergės veidą – teatro paieškoms.
Žvelgiant į 1987–1988, 1988–1989, 1989–1990 metų sezonus matyti ryškus pokytis nuo programinio, privalomojo planinio darbo link ieškojimų ir drąsos kalbėti laisvai. Iš publikacijų, aptinkamų vieninteliame tuo metu leistame rajono laikraštyje „Gimtoji žemė“, neaišku, kiek teatrų buvo rajone, tačiau teatrinių renginių bei tradicijų tikrai būta, mieste veikė du dramos kolektyvai.
Suaugusiųjų teatras
Mieste veikė dramos kolektyvas, vadovaujamas režisieriaus Vytauto Česnaičio. Straipsnyje „Godo slampinėja provincijoje“ režisierius apie savo kolektyvą sakė: „Labai įdomūs žmonės susirinko, daug dirbame. O vienija ir atveda visus į sceną tas pats – režisūra, noras įspėti teatro meno paslaptį“ (Jastramskienė Loreta. Gimtoji žemė, 1990-03-27, Nr. 37).
Lėlių teatras
Ukmergėje jau dirbo ir stiprus vaikų lėlių teatras. Iš publikacijų sužinome, kad jis Ukmergėje veikė nuo 1987–1988 metų sezono.
Žinutėje „Iš Palangos – su diplomais“ pranešama, kad kultūros rūmų vaikų lėlių teatras, vadovaujamas Natalijos Velikarodnych (dabar – Kovarskienė), tapo respublikinės Molinuko lėlių teatro šventės laureatu. (Kvietkauskaitė Regina. Gimtoji žemė, 1988-04-26, Nr. 50).
Straipsnyje „Ką žada kultūros rūmai?“ (Gimtoji žemė, 1989-09-21, Nr. 114) pristatomas naujas 1989–1990 metų sezonas. Iš jo matyti, kad daugiausia veiklų siūloma vaikams ir jaunimui. Tarp jų – ir lėlių teatro studija, kurioje formuotos trys amžiaus grupės: 5–8 metų vaikų, 4–9 klasių moksleivių ir suaugusiųjų marionečių teatro. Vadovė – N. Velikarodnych.
1990-ųjų kovą teatro režisierė N. Velikarodnych straipsnyje „Godo slampinėja provincijoje“, publikuotame Teatro dienos proga, kalba apie savo darbo patirtis: „Trečius metus dirbu su vaikais, statome lėlių spektaklius“ (Jastramskienė Loreta. Gimtoji žemė, 1990-03-27, Nr. 37).
Saviveiklininkai
Skaitant kitas publikacijas matyti, kad rajone veikė daug saviveiklos kolektyvų, kuriems priskirtinos ir tais laikais labai populiarios agitbrigados, kūrusios trumpus, šmaikščius vaidinimus. Straipsnyje „Už ką mėgsta agitbrigadas“ (Stundžytė Zita. Gimtoji žemė, 1988-01-23, Nr. 10) rašoma apie 1988-ųjų sausio 17-ąją vykusį rajoninį meninių agitbrigadų konkursą, trukusį net tris valandas – savo programas pristatė aštuonios agitbrigados. Tarp jų – ir miesto mokyklų, ir kaimų kultūros namų, o vepriškių – net keturios. Publikacijoje, kaip būdinga sovietmečio tonui, priekaištaujama kolektyvams, iš kurių pasirodymų tikėtasi, bet nesulaukta. Tų metų vasario mėnesį Ukmergėje vyko ir Rytų Lietuvos regioninė meninių agitbrigadų šventė (Gimtoji žemė, 1988-01-30, Nr. 13).
Dar viena privalomoji rajono saviveiklos kolektyvų, tarp jų ir – agitbrigadų, apžiūra vyko 1988-ųjų gegužę. Išsamų visų kolektyvų išvardijimą ir pasiekimus apžiūroje, deklaratyviai teigiant, kad ji „tampa vis populiaresnė“, galima rasti straipsnyje „Apžiūra išryškina geriausius“ (Kubiliūtė Zonė. Gimtoji žemė, 1988-06-02, Nr. 66).
Iš spaudos puslapių matyti, kad Ukmergėje saviveiklos kolektyvų veikla buvo gana populiari, o saviveiklininkų renginiai buvo rengiami kasmet.
Greta kitų, pradėtos rengti juoko šventės. 1989-aisiais balandžio 1-ąją vyko juoko šventė, o 2-ąją – tradicinis miesto meno saviveiklos kolektyvų koncertinių programų konkursas.
Vis tik iš žinutės „Kuri programa gražiausia“ sužinome, kad saviveiklininkų veikla rajone Atgimimo laikotarpiu jau blėso. „Tik pavienėse darbovietėse šios tradicijos tebėra tvirtos“, – rašoma žinutėje, kurioje pavardijami ir apžiūroje dalyvavę įmonių kolektyvai, išskiriant geriausius (Klemenskaitė S. Gimtoji žemė, 1989-04-15, Nr. 46).
Naujametinis renginys
1987-aisiais jau gyvavo iki šių dienų išlikusi Ukmergės kultūros rūmų (dabar kultūros centro) susitikimo su Seneliu Šalčiu (dabar – Kalėdų Seneliu) tradicija. Apie tai byloja gruodžio mėnesį pasirodžiusi žinutė, kviečianti vaikus į renginį (Gimtoji žemė, 1987-12-26, Nr. 155).
O 1989-ųjų metų spaudoje randame kvietimą gruodžio 27–28 dienomis dalyvauti Ukmergės kultūros rūmų organizuojamuose naujametiniuose vakaruose įmonių, įstaigų darbuotojų vaikams (Gimtoji žemė, 1989-12-14, Nr. 150). Renginių programoje – spektaklis vaikams, žaidimai, dovanų dalijimas. Būtent spektakliu ir išskirtini šie renginiai. Tiesa, publikuotame kvietime neužsimenama, koks tai spektaklis ir kas jo kūrėjai, tačiau galima numanyti, kad tai pačių kultūros rūmų artistų (aktorių mėgėjų) sukurtas vaidinimas.
Kalėdinio spektaklio tradicija Ukmergėje tęsiama iki šiol. Net renginio formatas ir tikslinė grupė išliko tokie patys: spektaklis, žaidimai, susitikimas su Kalėdų Seneliu.
Teatrų siekiai
1990-ųjų spaudos puslapiuose ryškėja kitokios kokybės teatrinio gyvenimo siekiai. Straipsnyje „Godo slampinėja provincijoje“ (Jastramskienė Loreta. Gimtoji žemė, 1990-03-27, Nr. 37) Teatro dienos proga buvo publikuojamos mieste veikusių abiejų dramos kolektyvų režisierių N. Velikarodnych ir V. Česnaičio mintys, atkreipiančios dėmesį į teatrinės kultūros ir teatro lankymo tradicijos Ukmergėje trūkumą, kalbama apie skirtumą tarp mėgėjų ir profesionalų, darbo provincijoje kasdienybę.
Teatrų kasdienybė
„Nesinori plaukų rautis vien dėl to, kad dirbi provincijoje, kad tavo aktoriams niekas nemoka atlyginimo. Pati surenku trupę, pati su vaikais pasiuvu lėles, pastatau spektaklį, surandu dekoracijas, susikviečiu… žiūrovus. Kai afišos, kviečiančios į spektaklį, mėtosi nuplėštos mieste, o salė premjeros dieną – pustuštė, tada pagalvoji: kam visas tas darbas? Bet pamatai savo vaikus, pajauti, ką reiškia jiems tas gyvenimas scenoje, ir vėl galvoji apie naujus spektaklius, vėl vaizduotė kuria naujus pastatymus. Beje, nieko naujo juose neišgalvosi – viską mes semiamės iš tos liūdnos, kartais šlykščios kasdienybės. […]Lietuvoje pastebima tendencija – atsiranda daugiau lėlių teatrų. Neatsitiktinai. Juk koks gyvenimas, toks ir teatras. O gyvenimas – varginantis, vaikai ateina į repeticijas pavargę. Lėlės – jomis lyg pridengi tą nuovargį, žaidi“, – cituojama N. Velikarodnych (Jastramskienė Loreta. Gimtoji žemė, 1990-03-27, Nr. 37).
Režisierė kalba apie ieškojimus: „Su trupe dar nesame suradę paties geriausio lėlės modelio – išbandėme bent tris vaidinimo variantus: rodėme vien lėles, vaidino patys vaikai, apsirengę lėlėmis. Viskas dar, manau, ateity.“ Ir planus: „Dabar pradėjome įrenginėti kamerinę scenelę. Darbo daug, bet jis daug įdomaus žada“ (Jastramskienė Loreta. Gimtoji žemė, 1990-03-27, Nr. 37).
Klojimo teatro idėja
Aprašytame politinio, tautinio ir kultūrinio atgimimo kontekste Ukmergės spaudoje sušmėžuoja ir teatro, konkrečiai – klojimo teatro, idėja. Straipsnyje „Kurkime sodybą- muziejų“, jo autorius, teatro režisierius V. Česnaitis pasiūlė įkurti etnografinę sodybą-muziejų, kurioje būtų rengiami etnografiniai konkursai, festivaliai, senovinių šokių, dainų, muzikos koncertai, gyvuotų liaudies amatai, būtų švenčiamos kalendorinės šventės. „Galėtume čia įkurti klojimo teatrą, kuriame statytume nacionalines pjeses“, – rašoma straipsnyje (Česnaitis Vytautas. Gimtoji žemė, 1989-01-12, Nr. 6).
Ši Lietuvos nepriklausomybės priešaušriu išsakyta idėja nebuvo įgyvendinta.
Tai sužinome iš vėlesnio straipsnio „Godo slampinėja provincijoje“. „Prieš pusantrų metų ieškojom etnografinės sodybos. Buvom suradę. Niekas nekreipė dėmesio į šias pastangas. Dabar gi sukruto, ėmė žvalgytis, kalbėti, ieškoti“, – cituojamas režisierius (Jastramskienė Loreta. Gimtoji žemė, 1990-03-27, Nr. 37).
Iš straipsnio „Atgimusi kluono teatrų šventė“, (Česnaitis Vytautas. Gimtoji žemė, 1989-08-03, GŽ, Nr. 93) pasakojama apie Mažeikių rajone vykusią antrąją respublikinę klojimo teatrų šventę, kurioje pasirodė vienuolika saviveiklinių dramos kolektyvų. Pasidžiaugiama, kad tarp jų – ir kaimyninio Anykščių rajono kolektyvas. Straipsnį parengė renginyje dalyvavęs režisierius V. Česnaitis. Jis rašo, kad tarp vaidinimų vyko režisierių, teatrologų, etnografų diskusijos, šnekėta apie klojimo teatrų perspektyvas, jų reikšmę tautinės kultūros atgimimui. Publikacija baigiama pamąstymu, kad keliaujantis renginys galėtų būti surengtas ir Ukmergėje: „Kad taip ši šventė ateitų ir pas mus…“
Gastrolės
Ukmergės teatrinį gyvenimą papildydavo ir atvykstantys teatrai. Iš spaudos sužinome, kokie spektakliai rodyti 1987–1988 ir 1988–1989 metų sezonais. Gastroliuojantys teatrai vaidindavo ir suaugusiesiems, ir vaikams. Visgi aptariamu laikotarpiu spektaklių pasirinkimas nebuvo labai gausus, jie buvo rodomi kelis kartus, kartą per mėnesį ar rečiau. Spektakliai nebuvo plačiau anonsuojami, dažniausiai informacija būdavo pateikiama laikraščio rubrikoje „Kas, kur kada“, kur nurodoma renginio vieta, data, laikas ir pavadinimas be jokio platesnio komentaro. Retais atvejais pranešimą lydėdavo ir anonsas ar skelbimas. Kai kurie renginiai reklamuoti atskiromis žinutėmis, pateikiant trumpą programos aprašymą ir kas ją atliks.
1989–1990 metų sezonas jau kitoks – turtingesnis, įvairesnis, su daugiau informacijos apie būsimus spektaklius spaudoje. Populiarėjo naujoviški humoro renginiai. Prasidėjus naujam sezonui atsiranda ir naujos viešinimo bei sklaidos formos. Spaudos puslapiuose skelbiami spektaklių anonsai.
1990-aisiais tarp kitų rodytas ir Lietuvių teatro studijos „Ąžuolas“ spektaklis – K. Inčiūros „Vincas Kudirka“ . Atkreiptinas dėmesys, kad jis buvo skirtas Vasario 16-osios paminėjimui!
Be gastrolių Ukmergėje vyko susitikimai su aktoriais. Ukmergiškiai į teatrinį gyvenimą įsitraukė ne vien Ukmergėje, bet ir išvykdami į kitus miestus, kur plėtė savo kultūrinį, teatrinį akiratį.
Prie šio straipsnio pridedamos laikraščio „Gimtoji žemė“ publikacijų nuotraukos:
- 1990-03-27, Nr. 37 (pagrindinė)
- 1989-01-12, Nr. 6
- 1989-09-21, Nr. 114
- 1987-12-26, Nr. 155
- 1989-12-14, Nr. 150
- 1988-01-23, Nr. 10
- 1989-03-18, Nr. 34
- 1990-01-27, Nr. 12
- 1990-02-10, Nr. 18
