Zigmo Zinkevičiaus premijos laureatė Vilniaus universiteto Baltistikos katedros asistentė dr. Ernesta Kazakėnaitė yra sukaupusi didžiulį žinių bagažą apie ankstyviausius rašytinius šaltinius, skaitmeninių technologijų ir senųjų tekstų sąveiką.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Dr. E. Kazakėnaitės pagrindinės tyrimų kryptys yra senoji baltų raštija, latvistika ir skaitmeninė humanitarika.
Savo tyrimuose ji remiasi iš Ukmergės kilusio profesoriaus Z. Zinkevičiaus veikalais. Kalbininkas atkreipė dėmesį, kad kalba nuolat kinta, tai vyksta iš lėto, todėl nepastebime.
Skirtumas jaučiamas lyginant kelių kartų – vaikų, tėvų, senelių – kalbą. Jis tampa dar ryškesnis, sugretinant skirtingų laikotarpių kalbą. Kita Z. Zinkevičiaus mintis, kad kalba kinta ne vien dėl vidinių galimybių, bet ir dėl istorinių postūmių.
„Dabar dėl socialinių tinklų ir kitų įtakų į mūsų kalbą ateina daug anglicizmų, sovietmečiu turėjome daug rusicizmų“, – sako E. Kazakėnaitė.
Ji domisi rašytiniu kalbos laikotarpiu, o Z. Zinkevičius kalbą tyrinėjo aprėpdamas ir laikotarpį iki raštijos, domėjosi prokalbėmis – tiek indoeuropiečių, tiek baltų.
Šią temą kalbininkė plėtojo, Ukmergėje skaitydama paskaitą „Lietuvių kalba anksčiau ir dabar“.
Kalba egzistavo ir iki rašto
Paskaitoje dr. E. Kazakėnaitė apžvelgė ankstyviausius rašytinius šaltinius – tiek rankraštinius, tiek spausdintus. Žinomas seniausias spausdintas tekstas yra M. Mažvydo „Katekizmas“, išleistas 1547 m. Karaliaučiuje. Tačiau kalba juk egzistavo iki tol – žmonės ja kalbėjo.
Dabartinė mūsų abėcėlė rašoma lotynišku šriftu, turi 32 raides, tarp kurių yra unikali raidė – ė. Jos neturi jokia kita tauta. Pirmą kartą ė raidė panaudota 1901 m. Mūsų laikais šiai raidei net yra pamink-las Kaune. Mūsų kalba unikali ir tuo, kad turi daug skirtingų žymenų garso ilgumui nurodyti. M. Mažvydo abėcėlėje, kuri užrašyta gotikiniu šriftu, buvo 23 raidės.
Gotikinis šriftas Lietuvoje naudotas iki XVIII a., o Mažojoje Lietuvoje – net iki XX a. pirmos pusės. Jis atėjo iš vokiečių per Mažąją Lietuvą. Kalbininkė parodė įdomų eksponatą – knygą, kuri išleista spaudos draudimo metais Jelgavoje. Pusė jos atspausdinta gotikiniu, kita pusė – lotynišku šriftu.
Seniausias lietuviškas grožinis kūrinys – K. Donelaičio daugiau kaip 3 000 eilučių poema „Metai“ – nebuvo išspausdintas jam gyvam esant. 1818 m. jį išleido L. Rėza. Poema buvo publikuota gotikiniu šriftu. Yra išlikęs ir paties K. Donelaičio rankraštis.
Dažniausiai pasikartojantys žodžiai poemoje: reikėti, reikti, ponas, būras, dievas, svietas.
Tęsdama paskaitą lektorė pasakojo, kad, pavyzdžiui, M. Mažvydo „Katekizmo“ tekstas mokiniams pateikiamas adaptuotas. Tačiau mokslininkai, kurie domisi kalbos istorija, skaito gotikiniu šriftu.
Dr. E. Kazakėnaitė pasidžiaugė, kad „Katekizmo“ originalas yra išsaugotas Lietuvoje – unikalu, kad savo šalyje turime prieinamus seniausius spausdintus raštus. Pasak jos, kitos šalys to neturi. M. Mažvydo „Katekizmo“ yra išlikę du egzemplioriai, vienas saugomas Vilniuje, kitas – Lenkijoje, Torunėje.
„Mažvydo „Katekizmas“ toks didelis mūsų kultūroje (pamatas), o formatu toks mažas“, – atkreipė dėmesį mokslininkė.
Rasti originalus ir juos pavartyti virtualiai galima duomenų bazėje „Senieji raštai“, taip pat – Vilniaus universiteto skaitmeninėje kolekcijoje.
Vadovėlis kunigams
E. Kazakėnaitė priminė, kad tekstas nebūtinai turi būti spausdintas. Pasak jos, rankraštinė tradicija iki Mažvydo buvo ilga. M. Bloniečio vadovėlio kunigams „Tractatus sacerdotalis“, išleisto 1503 m., paskutiniame puslapyje neseniai buvo aptiktos ranka užrašytos 25 lietuviško teksto eilutės, kitur paraštėse knyga prirašyta lotyniškai.
Kalbininkė ukmergiškiams pateikė šio lietuviško teksto kopiją. Paskaitos dalyviai išsiaiškino, kad tai – maldos. Visą tekstą sudaro trys fragmentai – Vilniaus vyskupijos poteriai „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Tikiu Dievą Tėvą“, dar vadinami dzūkiškais poteriais, nes tekste daug dzūkavimo.
E. Kazakėnaitė parodė žemėlapį, kuriame matyti, jog lietuvių kalba vartota ne tik dabartinėje Lietuvoje, bet ir kitose teritorijose. Seniausia spausdinta knyga dabartinėje Lietuvos teritorijoje yra M. Daukšos „Postilė“.
Kalbos variantai Rytuose, Vakaruose ir centrinėje dalyje kadaise labai skyrėsi. Kalbos norminimas vyko daugiausia XX a. Didelis indėlis – J. Jablonskio, vėliau – A. Skardžiaus ir kitų.
Žodynai ir vadovėliai
Pernai minėtas K. Būgos sudaryto žodyno, išleisto 1924 m., šimtmetis. Dar ankstesnis, pirmasis, žodynas – K. Sirvydo. Jis siekia 1620 m. Žodynas buvo trikalbis – lenkų, lotynų ir lietuvių. Deja, jo Lietuvoje neturime. Vienintelis išlikęs šio leidinio egzempliorius yra saugomas Maskvoje ir mums dabar neprieinamas.
Lektorė pristatė ir gramatikos vadovėlius. Vieni jų skirti akademikams, kiti praktiniai, skirti kitakalbiams.
Pirmoji lietuvių kalbos gramatika išleista 1653 m. Karaliaučiuje. Tai – D. Kleino sudarytas vadovėlis, kuriame tik pavyzdžiai lietuviški, o aprašas pateiktas lotyniškai. Po metų vadovėlis buvo išleistas ir vokiškai. Jame veiksmažodžių dviskaita pateikta kaip norma, nors dabartinėje kalboje beveik nenaudojama, nebent tarmėse.
Kalbininkė pristatė Lietuvoje leidžiamus kalbai skirtus žurnalus, tinklalaides, tokias kaip „Prie Smetonos“, „Kalbos trumpuliai“, „Kalbos anatomija“, „Kalba kalba“ ir kitas. Supažindino ir su įdomiąja statistika, kur galima ieškoti žodžių kilmės, kurią tyrinėja etimologija, sužinoti vardų madas.
Kalba iš tiesų kinta
Dažnai ir mes sakome: girdėjome, bet nevartojame, sakome, bet nerašome. Pavyzdžiui, yra afiksų (priesagų), vartojamų tik tam tikrose teritorijose: vienur sakoma puodelis, kitur puodukas, vienur mergikė, kitur mergučia, trečiur mergica.
Pasak mokslininkės, net standartiniai variantai kinta. Dabartinės rekomendacijos leidžia skirtingas kirčiavimo formas, tik tai yra pamirštama. Tačiau kalbininkus domina įvairovė, o ne standartai.
E. Kazakėnaitė, apžvelgdama leidybos statistiką nuo 1990 m., atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje knygų leidybos kreivė šokinėja, buvo laikas, kai ji kilo, tačiau nuo 2021 m. tendencingai žemėja. Pasidžiaugė, kad duomenų bazėje yra daug suskaitmenintų knygų: nuo senosios iki šiuolaikinės klasikos.
Po Ukmergėje vykusios paskaitos buvo proga pabendrauti su dr. E. Kazakėnaite ir užduoti jai keletą klausimų.
Kaip pasirinkote filologiją, ar jus tiesiog žavi kalba?
Filologijoje atsidūriau gana atsitiktinai, nebuvau iš tų, kurie apie ją svajojo. Mokykloje buvau pasirinkusi realinį profilį, svarsčiau studijuoti chemiją, o į Lietuvių filologiją stoti sumąsčiau tik jau paskutinėmis mokyklos dienomis. Tačiau nė karto nesu to gailėjusis, netgi visai priešingai – man tai labai malonus netikėtas atradimas ir šiuo metu nenorėčiau nieko kito veikti.
Kodėl tyrinėjate latvių kalbą?
Lietuvių filologijos studentai turi vieną semestrą pasirinktinai studijuoti latvių arba lenkų kalbą. Kadangi mane sudomino baltų filologija, pasirinkau latvių kalbos studijas.
Ji mane labai sužavėjo, todėl norėjau studijuoti daugiau ir išmokti. Taip išvykau į Latvijos universitetą, susipažinau su tyrėjais ir pamažu pati įsitraukiau į latvių kalbos tyrimus.
Apie ką jūsų tinklalaidė „Kalba kalba“?
Kaip pavadinimas jau sufleruoja, kalbame apie kalbą, tiksliau – apie aktualius kalbinius, literatūrinius ir kultūrinius aspektus, stengdamiesi atskleisti filologijos lauko įvairovę.
Dažniausiai pašnekovai yra vienaip ar kitaip susiję su mūsų fakultetu, yra kada nors jame studijavę ar šiuo metu dirba. Tad aptariame jų kelią arba naujausius atliekamus tyrimus, pavyzdžiui, šį sezoną jau kalbėjome apie vertimus į vokiečių kalbą, lietuvių kalbos studijas, mūsų standartinę kalbą, tarmes, afazijos tyrimus.
Apkeliavote nemažai bibliotekų – kokiu tikslu, ar galėtumėte išskirti, kurios paliko didžiausią įspūdį?
Esu aplankiusi visų aplink Baltijos jūrą esančių šalių didžiąsias bibliotekas, kai kurias ir ne po vieną kartą, taip pat ir pietų Europoje esančias. Man buvo ir vis dar yra svarbu visus senuosius baltiškus šaltinius (lietuvių, latvių ir prūsų) pamatyti savo akimis, todėl vykau į stažuotes, jų metu analizavau bibliotekose esančius leidinius.
Negalėčiau išskirti vienos bibliotekos, kaip pačios pačiausios, jos labai skirtingos. Tiesa, jaučiasi akivaizdus skirtumas tarp bibliotekų protestantiškose šalyse ir katalikiškose. Pastarosiose gerokai daugiau chaoso, sunkiau viską rasti ir atsekti, neretai galioja daugiau apribojimų, ką tyrėjas gali ar negali daryti, pvz., užsisakyti daugiau kaip 3–5 knygas, fotografuoti.
Inicijuojate mokymus jaunimui – koks jūsų šios veiklos tikslas ir kas jus pačią motyvuoja?
Filologijos studijos man buvo netikėtas atradimas. Prieš jas pasirinkdama nebuvau įsivaizdavusi, ką veikia filologai, maniau, kad yra mokytojai, redaktoriai ar vertėjai. Tačiau vėliau pamačiau, koks platus šis laukas, ir supratau, kad noriu tuo pasidalinti su mokiniais, apie tai papasakoti ir gal kuriam padėti apsispręsti.
Taip gimė idėja rengti „Baltų akademiją“ moksleiviams, kurios dešimtmetį švęsime šiemet. Kadaise galvojau būti mokytoja, todėl, nors pasirinkau mokslininkės kelią, ryšys su moksleiviais man išlieka labai svarbus. Dirbti su jaunimu nėra lengva, tai reikalauja visai kitų kompetencijų nei tyrėjo darbe, bet greičiausiai tai ir motyvuoja, nes verčia pačiam permąstyti savo tyrimo lauką, rasti būdų, kaip pateikti tai paprastai ir aiškiai.
Daug laiko skiriate tyrinėjimams ir sklaidai. Ar lieka jo ir pramogoms?
Mokslininko darbas įprastai yra gyvenimo būdas, jis neturi vienos konkrečios vietos ar darbo laiko. Tai reiškia, kad nebelieka ribų tarp darbo ir hobio, viskas persipynę. Pavyzdžiui, man patinka fotografuoti, tačiau labiausiai – senąsias knygas, kurias tiriu, jų defektus ir medžiagiškumą. Tai – lyg ir hobis, bet ir darbas, nes nuotraukas panaudoju tyrimui.
Skaitmeninimo veikla – tai irgi platus laukas, kuriame jūs imatės iniciatyvų. Kokių?
Skaitmeninė humanitarika tapo neatsiejama filologijos lauko dalis. Ji padeda į senuosius tekstus pažvelgti kiek kitaip, juos skaitmeninti, padaryti labiau prieinamus. Skaitmeninė terpė suteikia daug erdvės ir netgi laisvės, nes tyrėjams nebūtina vykti į stažuotę, jie gali iš savo namų vartyti knygas, saugomas, pavyzdžiui, Kopenhagoje. Tačiau visko pasidarė labai daug, tad sudariau skaitmeninių leidinių bibliografiją, kad būtų lengviau viską susekti ir rasti.
