Specialistai tvirtina, kad geriantys šulinių vandenį gyventojai – nuolat tarsi ant ugnikalnio kraterio. Laboratorijoje tiriant vandenį, beveik pusėje mėginių randama nukrypimų nuo normos. Į žemę susigeriantis lietaus vanduo gali pabloginti šulinių vandens kokybę.
Ligita JUODVALKIENĖ
Gedimino Nemunaičio nuotr. Šulinio vandens kokybę gali atskleisti tik laboratoriniai tyrimai.
Sveikatos priežiūros tarnybų duomenimis, ketvirtadalis Lietuvos gyventojų vandenį vartoja iš šachtinių šulinių. Šiuo atžvilgiu dar gerokai atsiliekame nuo daugumos Europos Sąjungos šalių, kur vanduo tiekiamas centralizuotai, o šulinių vandenį geria mažiau kaip dešimtadalis gyventojų.
Šulinių vandenyje – mikrobai
UAB „Ukmergės vandenys“ laboratorijos vedėja Eolelija Česnaitienė sako, jog mūsų rajone situacija panaši – kaip ir visoje šalyje. 30 procentų turinčių galimybę tai padaryti gyventojų nėra prisijungę prie viešųjų geriamojo vandens tinklų. Dalis turi individualius gręžinius, dalis vartoja šachtinių šulinių vandenį.
„Abiem atvejais susiduriama su panašiomis problemomis – mikrobine tarša, kai yra įvairių mikroorganizmų, sukeliančių ligas, bei chemine, kuomet vanduo užterštas nitratais ir nitritais“, – pasakoja pašnekovė.
Sako, kad skanesnis
Liūdniausia, pasak vedėjos, tai, kad turintieji galimybę gerti vandentiekio vandenį jį naudoja skalbimui ar kitiems ūkio reikalams, o geria šulinio vandenį.
„Jie tvirtina, kad vandentiekio vanduo neskanus, nemalonaus kvapo, o šulinio – skaidrus ir švarus, vadinasi, sveikesnis. Deja, taip nėra – teršalai į šulinius patenka iš laukų, daržų, tvartų, lauko tualetų. Šulinio tarša dažnai plika akimi nematoma ir nejaučiama, tačiau vis dėlto yra. Šulinio vandens tikrąją kokybę gali atskleisti tik laboratoriniai tyrimai“, – perspėja E. Česnaitienė.
Norėdami išsitirti savo šulinių vandenį, žmonės kreipiasi į UAB „Ukmergės vandenys“ laboratoriją. Didžiausio gyventojų antplūdžio sulaukiama pavasarį. O juk tokią lietingą vasarą, kokia yra šiemet, didesnė tikimybė paviršiniam vandeniui patekti į šulinius.
Nitratai virinant neišnyksta
Laboratorijos vedėja sako, kad dažniausiai nustatomi rodikliai – nitritai ir nitratai. Maždaug 40 procentų į laboratoriją atnešamų mėginių aptinkamas didesnis negu leidžia higienos normos nitratų kiekis. Nei vandens virinimas, nei buitiniai filtrai nepašalina nitratų.
Mikrobinė tarša dar dažnesnė, nes šulinys paprastai yra nesandarus. Šie mikroorganizmai gali sukelti žarnyno uždegimus.
Anot E. Česnaitienės, didžiausia problema yra sodų bendrijose: „Soduose esančiuose šuliniuose dažniausiai nustatomi dideli nitratų kiekiai – 2 ir daugiau kartų viršijantys normas. Jei lauko tualetai įrengiami nesandariu, neišbetonuotu dugnu, nešvarus nuotekų vanduo filtruojasi į gruntą ir patenka į šulinius maitinančias vandens gyslas.“
Šulinį reikia nuolat prižiūrėti
Šulinio įrengimą ir priežiūrą reglamentuoja higienos normos. Paprastai šulinys turi būti toliau nuo tvarto, lauko tualetų, daržų, dirbamų laukų. Šulinį reikia nuolat prižiūrėti, valyti – iškabinti dumblą, nugremžti sienas, sandarinti tarpus tarp rentinių, dezinfekuoti, tvarkyti jo aplinką. Šulinys turi būti uždengtas, be plyšių, kad į jį nepatektų šiukšlės ir paviršinis vanduo. Periodiškai, bent kartą per metus reikėtų patikrinti vandens kokybę.
Vedėja tvirtina, kad kur kas patikimesnis yra vandentiekio vanduo – jis išgaunamas iš giluminių iki 120 metrų gylio gręžinių. Yra saugus – iš jo mechaniškai pašalinta geležis, nėra nitritų, nitratų, mikrobinės taršos. Vandens kokybę užtikrina griežta nuolatinė kontrolė.