Jadvyga JUZĖNIENĖ
Nepastebimai lekia laikas. Vėl atsivers rytą Saulės vartai, pašauks į gyvenimą. Naujai užgims džiaugsmas, pamačius žydinčią pievą, žaliuojančius lapus, išgirdus paukščių čiulbėjimą. Kažkas pasakys: „Labas rytas!“.
Labas rytas, Tėti, – ištiesęs rankas, Tau pasakys vaikas. Pakeltas ant Tavo rankų, jis pamatys pasaulį. Tu patikėk: esi į vaiko širdį raktas, langas į pasaulį, kurį jis pažins.
Su Tėvo diena, Tėti! Tu taip reikalingas šeimoje. Tu – atrama, užuovėja nuo gyvenimo gūsių.
Atmintis dėlioja prisiminimus, kartu praleistą laiką su savo Tėvu. Jo žvilgsnis, bendri darbai, kuriant kasdienybės gyvenimą, jo meilė, ištirpdanti negandas, nuoskaudas… Kaip gera buvo atsiremti į Tavo petį! Sakydavai, kad paukščių čiulbėjimas – tai dvasios muzika, kad bitės savaip dainuoja, todėl jų medus saldus, ir jei šeimoje vienas kitą myluojam – gyvenimas gražus.
Vaikystėje Tėvo dieną rišdavom ąžuolo šakeles, sakydavom, kad ąžuolas suteikia stiprybės. Dabar bendraujame tik kapų tylumoje mintimis…
Tėti, Tavo pastatytas baltas aukštas kryžius prie Saudininkų koplytėlės Kelmės rajone dar stovi. Aplink jį jau atsirado kryžių kalnelis. Jis – tai Tavo padėka už karo metu išlikusius gyvus vaikus ir mylimą mamą. Metus skaičiuojam dešimtmečiais, bet meilė Tau, ilgesys neužgesę. Jie amžiaus neturi ir visada atveda prie Tavo kapo. Ašarėlėm palaistome puokštės žiedelius ir sakom: „Iki, tėti…“.
