La­bai at­vi­rai apie mir­tį

Pir­mos lap­kri­čio die­nos – ty­lus pri­si­lie­ti­mas prie di­džiau­sios žmo­ni­jos pa­slap­ties – mir­ties. Mir­tis ir lai­do­ji­mo pa­pro­čiai Lie­tu­vo­je nuo se­no bu­vo ap­sup­ti rim­ti­mi ir su­si­kau­pi­mu. Ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų ver­sle de­vy­ne­rius me­tus dir­ban­ti Dai­va Jur­kė­nie­nė pa­ste­bi, kad lai­do­ji­mo pa­pro­čius me­tai ir ma­dos pa­lie­čia ma­žiau­siai, o ker­ti­ne šių apei­gų aši­mi iš­li­ko pa­gar­ba mi­ru­sia­jam…

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

UAB „Rim­jus“ ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų cen­tro „Me­mo­ria“ di­rek­to­rė D. Jur­kė­nie­nė sa­ko: „Jei am­ži­ny­bėn ren­gia­si iš­ei­ti il­gą am­žių nu­gy­ve­nęs žmo­gus, ar­ti­mie­ji ne­tu­rė­tų ma­ny­ti, kad mir­tis jį ste­buk­lin­gai ap­lenks. Tik­rai ne gė­da iš anks­to pa­si­reng­ti lai­do­tu­vėms, su­si­ras­ti in­for­ma­ci­ją, ži­no­ti, kaip elg­tis, kur kreip­tis skaus­mo va­lan­dą.“

Dai­va Jur­kė­nie­nė ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų ver­sle jau de­vy­ne­rius me­tus.
Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.

Anot D. Jur­kė­nie­nės, kai žmo­gus iš­ei­na am­ži­ny­bėn, net jei bu­vo il­gai ir sun­kiai sir­gęs, ar­ti­muo­sius ap­ima pa­ni­ka ir su­vo­ki­mas, kad ve­lio­nį rei­kia kuo sku­biau iš na­mų iš­vež­ti. Daug ta te­ma su dva­si­nin­kais kal­bė­ju­si pa­šne­ko­vė pa­ta­ria: už­de­gus žva­ke­lę ir pra­ne­šus ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų dar­buo­to­jams de­rė­tų pa­si­rū­pin­ti mir­ties prie­žas­ties pa­žy­ma ir tie­siog pa­bū­ti mal­do­je ša­lia ve­lio­nio. Juk žmo­gus, net ir mi­ręs, tu­ri tei­sę bent ke­lias va­lan­das pa­bū­ti sa­vo na­muo­se… Jei žmo­gus sun­kiai sir­go ir bu­vo me­di­kų glo­bo­ja­mas, skro­di­mas pa­pras­tai ne­at­lie­ka­mas.

Jei įvy­ko tra­giš­kas įvy­kis ar mir­tis ne­ti­kė­tai iš­ti­ko jau­ną svei­ką žmo­gų, apie tai pir­miau­sia tu­ri su­ži­no­ti po­li­ci­ja, ve­lio­nis iš­ga­be­na­mas į mor­gą, jam at­lie­ka­mas skro­di­mas.

Prieš de­šimt­me­tį į tra­giš­kas eis­mo ava­ri­jas, gais­rus ar ki­tas žmo­nių au­kų pa­rei­ka­la­vu­sias ne­lai­mės vie­tas pa­im­ti pa­lai­kų vyk­da­vo prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos dar­buo­to­jai. Ši pa­slau­ga ve­lio­nio ar­ti­mie­siems nie­ko ne­kai­na­vo. Da­bar tai – ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų tei­kė­jų dar­bas, o už ją tu­ri at­si­skai­ty­ti ve­lio­nio šei­ma.

Tri­jų mū­sų mies­te dir­ban­čių ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų įmo­nių va­do­vai ir ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tas šiais me­tais pa­si­ra­šė su­tar­tį, pa­gal ku­rią į tra­ge­di­jų vie­tas pa­im­ti žu­vu­sio­jo pa­ei­liui vyks­ta vi­sų tri­jų fir­mų dar­buo­to­jai.

Dau­ge­ly­je sa­vi­val­dy­bių ve­lio­nio ga­be­ni­mo į mor­gą pa­slau­gas ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų tei­kė­jams ap­mo­ka sa­vi­val­dy­bė. Pas mus ki­taip. Šias pa­slau­gas tu­ri mo­kė­ti ve­lio­nio ar­ti­mie­ji. Tie­sa, jie daž­niau­siai nau­do­ja­si tos fir­mos, ku­ri at­vy­ko pa­im­ti kū­no, pa­slau­go­mis. Mi­nė­tos iš­lai­dos pri­jun­gia­mos prie ki­tų ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų iš­lai­dų.

Ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų fir­mos šiais lai­kais pa­si­rū­pi­na vi­sais su lai­do­ji­mu su­si­ju­siais rū­pes­čiais. „Yra tik du da­ly­kai, ku­rių ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų fir­mos ne­at­lie­ka: ne­ga­li pa­im­ti iš me­di­kų mir­ties prie­žas­ties pa­žy­mė­ji­mo ir ne­nu­ne­ša au­kos ku­ni­gui“, – sa­ko D. Jur­kė­nie­nė.

Kiek kai­nuo­ja pas­ku­ti­nė mū­sų ke­lio­nė? 150 li­tų ve­lio­nio ap­ren­gi­mas, vi­du­ti­niš­kai 800 li­tų – ge­du­lin­gi pie­tūs (apie 20 li­tų vie­nam žmo­gui), 150 li­tų – au­ka ku­ni­gui, 200 li­tų – gie­do­to­jams, 100 – duob­ka­siams, apie 2000 – šar­vo­ji­mo pa­slau­gos. Tai­gi iš vi­so – apie pus­ket­vir­to tūks­tan­čio li­tų.

1040 li­tų – to­kia šiuo me­tu lai­do­ji­mo pa­šal­pa. Taip pat ar­ti­mie­siems su­mo­ka­ma dvie­jų mė­ne­sių „Sod­ros“ iš­mo­ka. Iš vi­so – apie 3000 li­tų. Vis­ką su­dė­jus, gau­na­mų iš­mo­kų lai­do­tu­vėms be­veik pa­kan­ka.

Dai­va pa­ste­bi, kad lai­do­tu­vių pa­pro­čius ma­žiau­siai pa­lie­čia ma­dos ir ki­to­kie nau­ji vė­jai. Įka­pės, kars­tas, žva­kės, gė­lės: la­bai pa­ma­žu kei­čia­si jų spal­vos, for­mos.

Vis dėlto yra da­ly­kų, ku­riuos lai­kas į lai­do­ji­mo pa­pro­čius įne­ša ar­ba iš­stu­mia. Pa­vyz­džiui, fo­to­gra­fi­ja. Prieš ke­lis de­šimt­me­čius be fo­to­gra­fo lai­do­tu­vės bu­vo ne­įsi­vaiz­duo­ja­mos. Da­bar per lai­do­tu­ves ne­si­fo­tog­ra­fuo­ja be­veik nie­kas.

Jau­nes­ni žmo­nės pas­ta­rai­siais me­tais pa­gei­dau­ja ka­me­ri­nės mu­zi­kos, o ne gies­mių. Tuo tar­pu kai­mo žmo­nėms ge­du­lin­gos gies­mės yra šven­ta ir jas dar ne­greit iš­stums šiuo­lai­ki­niai lai­do­tu­vių mu­zi­kan­tai.

Per šimt­me­čius kiek su­trum­pė­jo šar­vo­ji­mo lai­kas. Daž­niau­siai pa­šar­vo­tas ve­lio­nis lai­ko­mas pa­rą, o ne dvi, kaip anks­čiau. Ar kon­ser­va­ty­vio­je Lie­tu­vo­je ka­da nors taps po­pu­lia­rios kre­ma­vi­mo pa­slau­gos? Pa­šne­ko­vė ma­no, jog pa­sta­čius Kė­dai­niuo­se kre­ma­to­riu­mą, ši pa­slau­ga Lie­tu­vo­je pri­gis. Šian­dien ne­ma­žai jau­nų žmo­nių su­tin­ka, kad jie po mir­ties bū­tų kre­muo­ja­mi.

Nors ir Uk­mer­gė­je ga­li­ma už­si­sa­ky­ti kre­ma­vi­mo pa­slau­gas, D. Jur­kė­nie­nė sa­ko, kad pas­ta­rai­siais me­tais šios pa­slau­gos nie­kas ne­pa­gei­dau­ja. Už­tat pa­ma­žu pri­gy­ja ki­ta – ka­pų tvar­ky­mo pa­slau­ga. Me­tus tvar­ky­ti ka­pus, su­da­rius su­tar­tį su jų įstai­ga, kai­nuo­ja 350 li­tų. Vie­no ap­si­lan­ky­mo kai­na pa­de­dant gė­lių ir su­tvar­kant ka­pe­lį – 30 li­tų.

Ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų cen­tro di­rek­to­rė sa­ko, kad apie lai­do­tu­ves kaip apie sa­vo kas­die­ni­nį dar­bą ra­miai ga­li kal­bė­ti tik ta­da, kai tai su­si­ję su na­tū­ra­lia gar­baus am­žiaus žmo­gaus mir­ti­mi. Jau­nų žmo­nių mir­tys jai vi­sa­da su­ke­lia di­džiu­lį skaus­mą ir pri­ver­čia lie­ti aša­ras. „Esu la­bai emo­cio­na­lus žmo­gus ir tik­rai ne­ti­kė­jau, kad tiek daug me­tų dirb­siu šį dar­bą“, – pri­si­pa­žįs­ta mo­te­ris.

Emo­ci­jos Dai­vą už­plūs­ta ir ta­da, kai po lai­do­tu­vių ar­ti­mie­ji su­grįž­ta pa­dė­ko­ti ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų dar­buo­to­jams. „Taip bū­na tik­rai ne­daž­nai, bet vi­sa­da la­bai su­jau­di­na“, – pri­si­pa­žįs­ta mo­te­ris.

Su­ren­gus šim­tus lai­do­tu­vių juk kai ku­rios iš jų įsi­rė­žė at­min­tin? To­kių tik­rai bū­ta. Kar­tą po se­ny­vos mo­te­riš­kės lai­do­tu­vių ki­tą die­ną gi­mi­nai­čiai vėl at­ėjo į biu­rą. „Pa­ma­niau, kad gal kas ne­pa­ti­ko, gal ne­ti­ko. Pa­si­ro­do, žmo­nės vėl pra­šė ruoš­ti šar­vo­ji­mo sa­lę, mat mi­rė tos mo­te­riš­kės vy­ras.

Bu­vo ki­tas at­ve­jis, kai vy­ras, ka­sęs duo­bę sa­vo drau­gui, po ke­lių die­nų pats pa­si­ko­rė“, – pa­sa­ko­jo ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų cen­tro va­do­vė.

Įsi­min­ti­nos jai ne tik kai ku­rios lai­do­tu­vės, bet ir su­tik­ti žmo­nės ir jų po­žiū­ris į mir­tį. Kai ku­rie žmo­nės net su­lau­kę se­nat­vės jos pa­niš­kai bi­jo, ki­ti tie­siog gy­ve­na ša­lia mir­ties ir jos nuo­lan­kiai lau­kia. An­tai vie­nas vy­ras jau se­no­kai iš­si­pir­ko sau že­mės skly­pe­lį ka­pi­nė­se, ša­lia gi­mi­nai­čių ka­pa­vie­čių. Pa­si­sta­tė pa­min­klą, ja­me iš­ka­lė žo­džius. Sa­ko, kad ra­miau gy­ven­ti ži­nant, jog bus pa­lai­do­tas ša­lia ar­ti­mų­jų…

Sa­vo dar­bą su mir­ti­mi su­sie­ju­siai D. Jur­kė­nie­nei, kaip ir mums vi­siems, mir­tis iš­lie­ka di­džiau­sia mįs­le, ku­rios ne­pa­vyks­ta įmin­ti nie­kam. Ri­tu­a­li­nių pa­slau­gų dar­buo­to­jai pa­ste­bi, kad daž­niau­siai mir­tis at­ei­na ir sa­vo glė­by­je pa­si­rink­tuo­sius su­spau­džia ru­de­nį.

Galbūt to­dėl Vi­sų šven­tų­jų die­na ir mi­ni­ma juo­džiau­sią ir tam­siau­sią me­tų lai­ką – lap­kri­tį.