Kviečia linksmai paminėti sukaktis

Sa­vait­ga­lį kul­tū­ros cen­tre ren­gia­ma ju­bi­lie­ji­nė – dvi­de­šim­to­ji – liau­diš­kos mu­zi­kos šven­tė „Grok, ar­mo­ni­ka“. Vi­sus links­min­tis kvies ir žie­mą iš kie­mo va­rys Dė­die­ny­tė su Ago­tė­le, taip pat mi­nin­čios ne­įpras­tą su­kak­tį.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Kul­tū­ros cen­tro ar­chy­vo nuotr. Dė­die­ny­tė ir Ago­tė­lė žiū­ro­vus links­mi­na jau pen­kio­li­ka me­tų.

Šios vei­kė­jos, pokš­tau­jan­čios per įvai­rius ren­gi­nius, ge­rai ži­no­mos ne tik uk­mer­giš­kiams. Pa­žin­ti te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo lai­das ves­da­vu­sias šmaikš­tuo­les tu­rė­jo pro­gos vi­sa Lie­tu­va.

Kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­rė Ra­sa Grau­ži­nie­nė ir et­no­kul­tū­ros spe­cia­lis­tė Vil­ma Mu­le­vi­čiū­tė-Sa­ba­liaus­kie­nė pui­kiai pri­si­me­na, nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo. Dė­die­ny­tės ir Ago­tė­lės „ama­to“ jos ėmė­si prieš 15 me­tų – šiuo vaid­me­niu nu­spren­dė pa­si­ro­dy­ti tą­syk Uk­mer­gė­je vy­ku­sio­je šven­tė­je „Grok, Jur­ge­li“, ku­rią tu­rė­ju­sios ves­ti.

„Su­si­gal­vo­jom, ko­kiais per­so­na­žais bū­ti, ir bū­tent ši­tą gi­mi­nys­tę su­si­kū­rėm – Dė­die­ny­tės ir Ago­ty­tės. Svars­tėm, kaip čia žiū­ro­vams sa­vo cha­rak­te­rius api­bū­din­sim, ir nu­ta­rėm, kad vie­na ki­tai vy­ro ieš­ko­sim ir ki­tais kas­die­niais rū­pes­čiais da­lin­si­mės“, – čiauš­ka abid­vi. Sa­ko esan­čios la­bai dė­kin­gos bu­vu­siai kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­rei Eu­ge­ni­jai Vait­kie­nei už tai, kad pa­dė­jo įgy­ven­din­ti šią idė­ją.

„Tą­kart links­mi­no­mės iš šir­dies: pub­li­kai daug ką pa­sa­ko­jom, kle­gė­jom, kū­rėm, bū­rėm – vi­saip sten­gė­mės at­si­skleis­ti. Ir mums pa­ti­ko, ir mes pa­ti­kom“, – šyp­so­si Ago­tė­lė – Vil­ma. Ka­pe­las ver­ti­nu­si ko­mi­si­ja, ku­rio­je bū­ta te­le­vi­zi­nin­kų, at­krei­pė dė­me­sį ir į šau­ni­ą­sias ve­dė­jas.

Fil­muo­da­vo sve­tur

Ne­tru­kus jos su­lau­kė pa­kvie­ti­mo da­ly­vau­ti Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos vik­to­ri­nos „Krai­čio skry­nia“ ve­dė­jų kon­kur­se. Jį lai­mė­jo ir ta­po šios lai­dos ve­dė­jo­mis.

Pa­sa­ko­ja te­le­vi­zi­jo­je dir­bu­sios be­veik ket­ve­rius me­tus. Lai­da bu­vo ren­gia­ma įvai­riau­siuo­se ša­lies kam­pe­liuo­se, tai­gi kas­kart vyk­da­vo fil­muo­tis į vis ki­tą vie­to­vę. Do­mė­da­vo­si kiek­vie­no ra­jo­no is­to­ri­ja, kul­tū­ra, ypa­ty­bė­mis, kad sa­vo ži­nio­mis fil­muo­jant lai­dą ne­nu­si­leis­tų to kraš­to žmo­nėms.

Su kū­ry­bi­ne gru­pe iš­mai­šė vi­sus ša­lies re­gio­nus ir iš kiek­vie­no tu­ri ką pri­si­min­ti. Pa­sa­ko­ja, jog dzū­kų links­my­bėms ir dzū­kiš­koms vai­šėms sun­kiai kas be­ga­li pri­lyg­ti. O štai su že­mai­tė­mis sun­ku su­ta­ri­mą ras­ti. Ir ne vi­sai dėl mums sun­kiau su­pran­ta­mos jų kal­bos: la­bai jau tvir­tą sa­vo nuo­mo­nę Že­mai­ti­jos mo­te­riš­kės tu­rin­čios.

Grįž­da­vo mū­siš­kės su ga­ly­be su­ve­ny­rų, vie­ti­nių meist­rų dir­bi­nių. Do­va­nų bu­vo net gy­vą ka­la­ku­tą ir gai­dį par­si­ve­žu­sios.

Ger­bė­jai ne­pa­mir­šo

Nu­trau­kus vik­to­ri­nos fil­ma­vi­mą, Dė­die­ny­tė ir Ago­tė­lė dar ku­rį lai­ką dir­bo Bal­ti­jos te­le­vi­zi­jos lai­do­je „Su­ba­tos va­ka­rė­lis“, vė­liau – „Pū­ko“ ra­di­ju­je. Pas­kui iš ete­rio vi­sai pra­puo­lė, tuo la­bai nu­liū­din­da­mos sa­vo ger­bė­jus. Mo­te­rys sa­ko, jog kai ku­rie laiš­kais li­gi šiol apie sa­ve pri­me­na. O kar­tais, ben­drau­jant su ne­ma­ty­tais žmo­nė­mis, vie­nas ki­tas su­klūs­ta: kur man jū­sų bal­sas gir­dė­tas…

Ta­čiau ir šian­dien be jų ne­įsi­vaiz­duo­ja­mos ne vien links­my­bės Uk­mer­gė­je, kur jos pokš­tau­ja per Mies­to, der­liaus šven­tes. Ka­ziu­ko, Jo­ni­nių pra­mo­gų vyks­ta į mies­te­lius ir kai­mus, o į ki­tus ra­jo­nus net­gi kvie­čia­mos ves­ti Nau­jų­jų me­tų su­tik­tu­vių. „Žmo­nėms vis­kas įdo­mu: nuo pa­pro­čių, bur­tų ir pra­ma­nų iki orų spė­ji­mų. Ir kaip ne­si­da­lin­si ži­nio­mis, kai to­kios li­te­ra­tū­ros vien pas ma­ne trys len­ty­nos pri­kaup­tos“, – sa­ko R. Grau­ži­nie­nė.

Pa­si­džiau­gia, kad ir gi­mi­nę pra­plė­tė – dar tu­ri Ane­liu­tę ir Mar­ce­liu­tę. Šie vaid­me­nys te­ko jos pa­va­duo­to­jai In­gai Ka­se­lie­nei ir me­no sa­vi­raiš­kos or­ga­ni­za­to­rei Lai­mai Len­čic­kie­nei. Ne­be­at­sie­ja­mos nuo per­so­na­žų Ve­ly­kų, ki­tos šven­tės.

Mi­ni su­kak­tis

Už­tat Už­ga­vė­nės Dė­die­ny­tei ir Ago­tė­lei – šven­tas da­ly­kas. „Kas­met tai kie­me, tai gry­čioj vis­ko pri­gal­vo­jam su vis ki­to­mis te­mo­mis, skir­tin­go­mis is­to­ri­jo­mis“, – sa­ko jos. Pri­si­me­na, kai vie­nais me­tais kul­tū­ros cen­tro sce­noj bly­nus ke­pė pa­čių su­meist­rau­toj kros­ne­lėj. Gar­dus dū­me­lis sa­lėj drai­kės, o deš­rom, kum­piais ir sū­riais ap­si­kars­čiu­sios links­muo­lės žiū­ro­vams ska­nu­my­nus da­li­jo. Ir to­kių įspū­din­gų aki­mir­kų – ne ke­lios…

Vie­na svar­biau­sių joms yra ir V. Mu­le­vi­čiū­tės-Sa­ba­liaus­kie­nės or­ga­ni­zuo­ja­ma liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­lų šven­tė „Grok, ar­mo­ni­ka“. Šie­met ji – dvi­de­šim­to­ji. Lau­kia­ma šau­niau­sių kraš­to mu­zi­kan­tų, kon­cer­tuos sve­čiai iš Su­val­ki­jos. „Ir mes pa­pa­sa­ko­sim, ką per pen­kio­li­ka me­tų nu­vei­kėm. Dai­nų, lin­kė­ji­mų klau­sy­si­mės, o po ren­gi­nio bus šo­kių va­ka­rė­lis, ku­ria­me gros Vil­niaus tra­di­ci­nių šo­kių klu­bas“, – kvie­čia ve­dė­jos.

Šven­tė kul­tū­ros cen­tre vyks va­sa­rio 10 d., šeš­ta­die­nį, pra­džia 14 va­lan­dą.