Lietuvos nepriklausomybė atkurta 1990-ųjų kovo 11-ąją, tačiau išsivadavimo nuotaikomis šalis gyveno jau anksčiau. Taigi prieš pradedant Ukmergės teatrinio gyvenimo po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo tyrinėjimus, pirmiausia apžvelgsime, kas buvo iki šio laikotarpio.
1988-aisiais birželį susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinė grupė. Tų pačių metų spalį įvyko steigiamasis suvažiavimas. Sąjūdis, kaip organizacija, oficialiai įregistruotas 1989-ųjų kovą. Iš pradžių LPS kėlė kultūrinio atgimimo, demokratizavimo ir ekonominio savarankiškumo siekius, o 1989-ųjų vasario 16 dieną viešai deklaravo, kad judėjimo pagrindinis siekis yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimas.
Apžvalgą pradedame nuo 1987-ųjų rudens, tai yra nuo 1987–1988 metų sezono pradžios, ir tęsiame apimdami 1988–1989 metų sezoną.
Galima sakyti, kad kultūros įstaigų veiklos kaita (ar bent pokyčių veikloje siekis) prasidėjo ne su nepriklausomybės paskelbimu, o anksčiau, su Atgimimo sąjūdžiu. Jau 1989-aisiais apie tai buvo diskutuojama garsiai. Kai kurie, drąsesnieji, net ėmėsi naujų veiklos modelių, nors visuminiams pokyčiams prireikė ne vienų metų.
Priešaušriui priskiriamas ir 1989–1990 metų sezonas. Nors 1990 metais kovo 11 dieną jau buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, reikėjo laiko, kol ji buvo pripažinta ir kol pradėjo veikti nebe sovietinės, o savos, lietuviškos įstaigos. Jose dirbo tie patys žmonės, bet jau nebe pagal sovietų valdžios nurodymus.
Šiam laikotarpiui apžvelgti remiamasi straipsnių, publikuotų nuo 1987-ųjų rugsėjo iki 1990-ųjų gruodžio laikraštyje „Gimtoji žemė“, archyvu. Tuo metu tai buvo vienintelis rajone leistas laikraštis.
Kultūrinis kontekstas
Prieš pradedant analizuoti teatrinį gyvenimą Ukmergėje, svarbu aptarti bendrą kultūrinį lauką – kokiame kontekste vienaip ar kitaip reiškėsi teatras. Į tą kultūrinį lauką mus įveda kai kurie spaudoje publikuoti straipsniai.
Iš straipsnio „Kolegų patirtis“ ( Gimtoji žemė, 1987-10-06, Nr. 120) sužinome, kad vykdavo „tradiciniai ketvirtiniai“ kultūros darbuotojų seminarai. Dalyvaujant kolegoms iš kitų rajonų, jie „dalydavosi patirtimi, kaip organizuoti masinius renginius“.
Tame pačiame numeryje, tik kitoje žinutėje (be pavadinimo), kurioje kalbama apie S. Nėries kolūkį bei Sližių ir Veprių kultūros namus, rašoma, kad masinių švenčių programą „dažnai pagyvina vietos saviveiklininkų pasirodymai“, išvardytos aktyviausių saviveiklininkų pavardės, tačiau kolektyvai nepaminėti.
1988-ųjų kovą laikraštyje publikuojama oficiali valdžios programa, kurioje išskirta dalis „Liaudies švietimas ir kultūra“ ( Gimtoji žemė, 1988-03-01, Nr. 26). Programoje numatyta: „Įvairinti kultūros įstaigų veiklą. Įvairiomis klubinio darbo formomis propaguoti TSKP XXVII bei LKP XIX suvažiavimų medžiagą, partijos ir vyriausybės nutarimus.“ Be kita ko buvo numatyti renginiai ir LKP įkūrimo 70-osioms metinėms. Ketinta į saviveiklines veiklas įtraukti 5,5 tūkst. gyventojų. Taip pat numatytas ir privalomas renginių skaičius kiekvienuose kaimų kultūros namuose, saviveiklos kolektyvų skaičius kultūros rūmuose.
Straipsnyje „Kultūros rūmų vaidmuo didės“, (Stundžytė Zita. Gimtoji žemė, 1988-03-15, Nr. 32) rašoma apie vykdomą pertvarką – centralizaciją. Buvę savarankiški kaimų kultūros namai tampa pavaldžiais kultūros rūmams. Vienuose jų darbuotojų etatų sumažėja, o kituose daugėja. Numatoma, kad kultūros rūmai vykdys kontrolę ir teiks metodines konsultacijas. Straipsnyje prabylama ir apie centralizacijos iššūkius kultūros rūmams – konkrečių specialistų, patalpų, baldų trūkumą.
Publikacijoje „Savanoriškas šventės atsisakymas“ (Stundžytė Zita. Gimtoji žemė, 1988-06-16, Nr. 72) analizuojamas kultūros renginių poreikis. Atkreipiamas dėmesys, kad bilietus tenka „įpiršti“, o salės pustuštės. Iškeliamos reklamos ir pačių žmonių abejingumo, nesidomėjimo problema. Tik roko koncerto metu sulaukiama anšlago.
Straipsnyje „Ar dažnai einate į kultūros namus?“ (Stundžytė Zita. Gimtoji žemė, 1989-03-02, Nr. 27) pateikiama informacija iš rajono kultūros įstaigų patikrinimo ataskaitos. Rajone veikė kultūros rūmai ir 28 kaimo kultūros namai, kultūriniam darbui vykdyti buvo įsteigti 36 etatai. Per 1998-uosius kultūros rūmai suorganizavo 275 masinius renginius (vidutiniškai daugiau nei po 5 per savaitę), iš jų: vyko 119 poilsio vakarų, 71 profesionalių kolektyvų pasirodymas, 21 meno saviveiklininkų renginys. Iš šių apibendrintų skaičių nėra aišku, ar mieste arba rajone buvo mėgėjų teatrų kolektyvų.
Iškeliama žiūrovų problema: „Kultūros darbuotojai skundžiasi, kad nenoriai lankomi profesionalių atlikėjų spektakliai, kartais jie net neįvyksta, nesusirinkus žiūrovams“ (Stundžytė Zita. Gimtoji žemė, 1989-03-02, Nr. 27) ir tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad to priežastis – menka mažiau žinomų kolektyvų reklama.
Straipsnis jau dvelkia išsilaisvinimo nuotaikomis. Jame siūloma „išeiti iš meno saviveiklos apžiūrų ir konkursų rato“ ir „patyrinėti, ko laukia ukmergiškiai“, o ištyrus visuomenės poreikius, orientuotis į juos, „[…] dirbti taip, kad gyventojų laisvalaikio praleidimo formos priklausytų nuo jų paklausos, o ne nuo to, ką siūlo kultūros ir kino darbuotojai“ (Stundžytė Zita. Gimtoji žemė, 1989-03-02, Nr. 27).
Straipsnyje „Tautos kultūros keliu“ aptariama kaimų kultūros namų situacija. „…dirbti, kaip iki šiol nebegalima…“ (Šidlauskas Aleksandras. Gimtoji žemė, 1989-01-05, Nr. 3). Straipsnyje išvardijamos kultūrininkams priskirtos veiklos: politinės kampanijos, komunistinis darbo žmonių auklėjimas, valstybinės šventės, darbas su jaunimu, įvairios pramogos, mokamos paslaugos, masinis darbas, sporto renginiai, paskaitos, žmonių poilsis per laisvadienius, meno saviveikla, dainų šventės, liaudies universitetai, sociologiniai tyrimai, darbas su vaikais, parodos ir t. t.
Atkreipiamas dėmesys, kad dėl veiklų gausos atsirado didelė darbuotojų kaita, specialistų (išsilavinimo) trūkumas, veiklos paviršutiniškumas.
Straipsnyje kritikuojamas kultūrinis švietimas. Teigiama, kad tai nesugebėjo „iš esmės atnaujinti darbo turinio“, o pasiūlytos naujos darbo formos nerado atgarsio nei darbuotojų, nei lankytojų širdyse.
Rašoma, kad kultūros namai neturi „savo veido“, o konkursų ir apžiūrų gausa neskatina darbuotojų iniciatyvos: „Visi kaimo kultūros namų darbo planai ir darbo ataskaitos buvo panašūs vienas į kitą“ (Šidlauskas Aleksandras. Gimtoji žemė, 1989-01-05, Nr. 3).
Tam įtakos turėjo partijos ir vykdomųjų komitetų kišimasis į meno vadovų veiklą, „privalomi repertuarai“ saviveiklininkams, „tiražuojamos“ instrukcijos.
Pastebima „mąstymo inercija“, „paradinis optimizmas“, „išorinis efektyvumas“.
Trūkumų priežastimi įvardijamas kultūros darbo turinio centralizavimas bei „broliškų respublikų pažangioji darbo patirtis, kaip vienintelis etalonas“ (Šidlauskas Aleksandras. Gimtoji žemė, 1989-01-05, Nr. 3), užgožęs tautų kultūrinį savitumą, tradicijas.
Pastebima, kad orientuojantis į skaičius ir kiekybę, atsirado „vienadieniškumas“, suprastėjo turinys.
Taigi 1989-aisiais kultūriniame lauke pradedama pasigesti kūrybiškumo, išskirtinumo, autentikos ir kokybės. Šis poreikis išauga visuomenės persitvarkymo laikotarpiu. O kaip į tai reaguojama?
Straipsnyje rašoma, kad besikeičiančioje situacijoje lengviau tiems, kurie geba dirbti savarankiškai. Pradeda kurtis folkloro bei etnografiniai ansambliai, populiarėja kalendorinės šventės su savitomis tradicijomis.
Kaip matome, persitvarkymas stiprėja ne tik politiniame, bet ir kultūriniame gyvenime. O su persitvarkymo nuotaikomis keičiasi ir požiūris – vaduojamasi iš sąstingio, priešinamasi nurodymams ir draudimams.
Toliau straipsnyje paminimos šventės ir papročiai, galintys tapti atspirtimi kultūrininkams, perorganizuojantiems savo veiklą. Siūloma remtis tradicijomis ir vertybėmis. Nurodomos konkrečios sritys, per ką ir kaip galėtų reikštis kultūrinis gyvenimas. Tarp šių sričių įvardijamas ir teatras: „Vis labiau turi išpopuliarėti klojimo, vežimo, kiemo, aikštės teatrai“ (Šidlauskas Aleksandras. Gimtoji žemė, 1989-01-05, Nr. 3).
Straipsnyje kalbama apie atsiveriančias galimybes naujiems ieškojimams turiniui ir raiškai, gręžiantis į vietos tautinį paveldą, jo perimamumą ir tęstinumą.
Kaip viena iš sąlygų tam – administracijos pozicija „ne reikalauti, o padėti“.
Vėlesniame straipsnyje, pavadinimu „Opus klausimas“, kuriama matyti valdžios pozicija, kritikuojamas kai kurių konkrečių rajono kultūros namų – Užugirio, Taujėnų ir Balelių – darbas, nurodant, kad apylinkės taryba „negali pasidžiaugti kultūrinio darbo rodikliais“, todėl „darbo spragos“ apsvarstytos Vykdomojo komiteto posėdyje. Toliau informuojama: „Priimtas sprendimas, kuriuo kultūros darbuotojai įpareigoti daugiau gyventojų įtraukti į meno saviveiklą, organizuoti vakarones…“ (Gimtoji žemė, 1989-01-19, Nr. 9). Tad, nors bendrai atmosfera kultūriniame lauke laisvėja, matyti, kad praktikoje vis dar veikia konjunktūra.
Žinutėje „Naudingas pokalbis“ vėl rašoma apie seminarą kultūros darbuotojams. Informuojama, kad tradicinis seminaras vyko „netradiciškai“ (Kubiliūtė Zonė. Gimtoji žemė, 1989-04-15, Nr. 46). Jame dalyvavo ūkių partinių organizacijų sekretoriai – ir ne atsitiktinai – diskutuota dėl kultūros įstaigų pavaldumo, struktūros, darbuotojų skatinimo. Iškelti savarankiškumo bei kokybės klausimai. Seminaro metu buvo nutarta kurti naujos kultūros įstaigos modelį. Iš tos pačios žinutės sužinome, kad Želvos kultūros namai (direktorė – Zita Butiškytė) dirbo pagal eksperimentą. Deja, pats eksperimentas bei jo rezultatai neaprašyti.
Straipsnyje „Kultūros pasaulis – aplink mus ir mumyse“ (Griškevičius Kęstutis. Gimtoji žemė, 1989-09-19, Nr. 113) rašoma apie Lietuvos kultūros kongreso programą. Kongresas rengtas pritariant Respublikos kūrybinių sąjungų, koordinacinės kultūros darbuotojų grupės Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui remti siūlymu bei atsiliepiant į UNECO paskelbtą kultūros dešimtmetį (1988–1997). Rašoma, kad, atsižvelgiant į kultūros sąvokos platumą ir taikymą daugeliui sričių, kongrese bus nagrinėjamos įvairios problemos „nuo buities kultūros iki profesionalaus meno“.
Publikacija baigiama raginimu rajonuose organizuoti kultūros darbuotojų konferencijas, analizuoti vietovės kultūrinę situaciją, kaupti pasiūlymus problemoms spręsti.
Straipsnyje atkreipiamas dėmesys, kad, prasidėjus tautiniam atgimimui, savaime kyla dvasinė kultūra, tačiau išoriniai rodikliai, kaip renginių lankymas, parodė priešingą tendenciją.
Aktualia problema straipsnyje įvardyta tema „Kultūra ir pinigai“, iškeliant mažų kultūros darbuotojų atlyginimų klausimą: „…kultūros darbuotojų algos diskredituoja pačią kultūros sąvoką, tarsi parodo, kad kultūra valstybei – vos ne paskutinėje vietoje“. Teigiama, kad prasta materialinė padėtis kelia nusivylimą savo veikla bei profesija.
Beje, apie kultūros srities finansavimo problemas kalbama ar bent užsimenama ir kituose (rajono lygmens) straipsniuose: „Tautos kultūros keliu“ (Šidlauskas Aleksandras. Gimtoji žemė, 1989-01-05, Nr. 3) ir „Šventė kiekvienam“ (Stundžytė Zita. Gimtoji žemė, 1989-05-27, Nr. 64). Pirmajame rašoma, kad, augant renginių kiekybei, sumenko jų finansavimas. Antrajame rajono Dainų šventės vyriausioji režisierė Eugenija Vaitkienė atkreipia dėmesį, kad Ukmergėje šiai šventei niekada nebuvo rodomas tinkamas finansinis dėmesys: „Mes, ukmergiškiai, neturime švenčių rengimo tradicijų – pradedant jų finansine, baigiant pramogine puse.“ O straipsnyje „Ar dažnai einate į kultūros namus?“ konkrečiai rašoma apie menkus kultūros darbuotojų atlyginimus, tuo pagrindžiant specialistų trūkumą. Nurodoma, kad kultūros skyrius „ieško būdų materialiai suinteresuoti kultūros darbuotojus (jų atlyginimo vidurkis – tik 111 rb)“ (Stundžytė Zita. Gimtoji žemė, 1989-03-02, Nr. 27).
1990-ieji metai prasidėjo kultūros darbuotojų profsąjungos rajono ataskaitine-kultūrine konferencija. Jos informacija pateikiama straipsnyje „Ilgai laukti vėjai“ (Gimtoji žemė, 1990-01-09, Nr. 4). Publikacijoje daugiau kalbama apie pačių profsąjungų veiklos persitvarkymą, nei kultūrinio lauko, pateikiama metinė profsąjungos veiklos ataskaita. Visgi paminima, kad 1989-ųjų spalio mėnesį vyko kultūros darbuotojų rajono ataskaitinė-rinkiminė konferencija, kurios metu buvo išrinkti 9 žmonės į rajono komitetą. Dėl įvairių aplinkybių (daugiausia dėl to, kad pakeitė darbą) komitete liko 5 nariai, kurie, kaip rašoma, „kiekvieną mėnesį rinkosi į posėdžius, sprendė įvairius klausimus“. Pavyzdžiui, kad didžioji dalis nario mokesčio lėšų, kurios lieka rajono komitetui, buvo panaudotos „kultūriniam-masiniam darbui“, taip pat „materialinėms pašalpoms“ . Savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Valentinas Deviatnikovas išreiškė nepasitenkinimą, kad nedidinami ar didinami per lėtai kultūros darbuotojų atlyginimai.
Tuometinei kultūros darbuotojų profsąjungos rajono organizacijai priklausė 9 kolektyvai. Paminėti – LKP rajono komitetas, kultūros skyriaus spaustuvė, kino direkcija, centrinė biblioteka. Iš viso – 350 narių. Rajono organizacija priklausė respublikinei.
Straipsnyje „Kaimas pradeda dainuoti“ (Šidlauskas Aleksandras. Gimtoji žemė, 1990-02-06, Nr. 16) rašoma, kad socialistinė kultūra lietuviams buvo prievartinė, nes neturėjo šaknų, tradicijų, o saviveiklos menas buvo „varoviniu ir kompanijiniu“. Publikacijoje teigiama, kad sovietmečiu dvasingumo samprata buvo iškreipta. Vardijamos to priežastys. Rašoma, kad grįžtama prie to, kas sovietmečiu atkakliai naikinta – religinių švenčių, tautinės mokyklos, liaudies kūrybos paveldo, kraštotyrinės veiklos, tautodailės, amatų ir kt.
Kovo mėnesį rajono kultūros darbuotojai per spaudą kviečiami į konferenciją, kurioje numatyta svartyti „rajono kultūros vystymo programos projektą“. Visi norintieji kviečiami pasisakyti (Gimtoji žemė, 1990-03-13, Nr. 30).
Tokioje kultūrinėje terpėje Lietuvos nepriklausomybės atgavimo priešaušriu vyko Ukmergės teatrinis gyvenimas.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Prie šio straipsnio pridedamos laikraščio „Gimtoji žemė“ publikacijų nuotraukos:
1987-10-06, Nr. 120;
1988-03-15, Nr. 32,
1989-01-05, Nr. 3;
1989-03-02, Nr. 27;
1990-03-13, Nr. 30.
