Krepšinio čempionatas padovanojo ir neišdildomą pažintį

Autorius Ukmergės žinios

Šią sa­vai­tę su­lau­kė­me Slo­vė­ni­jos krep­ši­nio var­žy­bas ste­bin­čio sir­ga­lio elek­tro­ni­nio laiš­ko. Ta­čiau pa­lan­giš­kis Ka­zys Au­gu­tis pa­sa­ko­jo ne tik apie krep­ši­nį.

09-13-3 straipsnio nuotr

 

Jis iš­sa­kė nuo­šir­džią pa­dė­ką uk­mer­giš­kiui Al­vy­dui Pol­kai ir jo bi­čiu­liams bai­ke­riams Ta­dui, Ai­dui, Dei­vy­dui, Al­man­tui, Eri­kui.

„Šie pui­kūs vy­rai mums pa­ro­dė, kaip įdo­miai ga­li­ma pra­leis­ti lai­ką ke­liau­jant su sa­vo me­ta­li­niais žir­gais. Jie mums pa­ro­dė Slo­vė­ni­jos per­lą Ble­do eže­rą, o svar­biau­sia – nu­ve­žė į Aust­ri­jo­je vy­ku­sį Eu­ro­pos „Har­ley Da­vid­son“ mo­to­cik­lų su­va­žia­vi­mą“, – pa­sa­ko­jo pa­lan­giš­kis.

Pa­sak jo, uk­mer­giš­kiai, su­ge­dus vie­no fo­to­žur­na­lis­to mo­to­cik­lui, pa­si­ė­mė jį į sa­vo prie­ka­bą ir par­ve­žė į Lie­tu­vą, o jam pa­li­ko sa­vo „Har­ley–Da­vid­son“.

„Ne­įti­kė­ti­na, bet pa­ži­nę tuos vy­rus su­pra­to­me, kad to­kie po­el­giai – jų gy­ve­ni­mo bū­das ir jie ki­taip ne­ga­lė­jo pa­si­elg­ti. Jų ge­ra­no­riš­ku­mas, man­da­gu­mas, vai­šin­gu­mas ab­so­liu­čiai pa­kei­tė mū­sų nuo­mo­nę apie bai­ke­rius“, – nau­jiems bi­čiu­liams ge­rų žo­džių ne­gai­lė­jo laiš­ko au­to­rius. Že­mai­čių krep­ši­nio ko­man­dos „Im­pul­sas“ ir ki­tų sir­ga­lių var­du jis lin­kė­jo uk­mer­giš­kiams svei­ka­tos, sėk­mės ir iš­tver­mės.

Vy­ras pa­sa­ko­jo su­si­pa­ži­nęs su A. Pol­ka ir jo bi­čiu­liais at­si­tik­ti­nai. Uk­mer­giš­kiai sa­vo au­to­mo­bi­liu, ku­rio prie­ka­bo­je ve­žė ke­tu­ris mo­to­cik­lus, at­vy­ko į Aust­ri­jos mies­te­lį, kur vy­ko Eu­ro­pos mo­to­cik­lų fes­ti­va­lis.

Ka­dan­gi nuo tos vie­tos iki Slo­vė­ni­jos, kur vy­ko Lie­tu­vos krep­ši­nio rink­ti­nės ko­vos, ne­to­li­mas ke­lias, uk­mer­giš­kiai nu­ta­rė pa­ma­ty­ti ir ke­lias krep­ši­nio rung­ty­nes.

„Iš­gir­dę mus kal­bant že­mai­tiš­kai pa­si­do­mė­jo, iš kur mes, o pas­kui jau kal­bos lie­jo­si lais­vai, pra­si­dė­jo ke­lio­nės, rung­ty­nės, kei­tė­si ša­lys, vaiz­dai ir vei­dai. Jei ne bai­ke­riai, tik­rai ne­bū­tu­me pa­ma­tę tiek, kad net da­bar gal­va ne­su­tal­pi­na vi­sų įspū­džių“, – apie tra­di­ci­nę už­sie­ny­je pa­žin­tį ir ne­vi­sai tra­di­ci­nį jos tę­si­nį pa­sa­ko­jo po­nas Ka­zys.

Pats jis pri­si­pa­ži­no tu­rįs ho­bį – ke­liau­ti į Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­na­tus. „Ma­nęs daž­nai drau­gai klaus­da­vo, ko­dėl ser­gu bū­tent už Lie­tu­vos rink­ti­nę, ir ko­dėl – bū­tent Eu­ro­pos čem­pio­na­tai. At­sa­kau, kad to­je ko­man­do­je žai­džia lie­tu­viai, juos vi­sa­da su­pa trys gra­žiau­sios spal­vos, čia kal­ba­ma lie­tu­viš­kai, čia yra mū­sų pro­tė­vių dva­sia. O Eu­ro­pos čem­pio­na­tai – to­dėl, kad mū­sų ko­man­dos tris kar­tus bu­vo že­my­no meis­te­riais, taip žur­na­lis­tai pa­va­di­no 1937 me­tų nu­ga­lė­to­jus, par­ve­žu­sius tau­rę iš Ry­gos, po dve­jų me­tų – Kau­no ir 2003 me­tais – Stok­hol­mo.

Vi­sa­da prieš čem­pio­na­tus per­ku nau­jus spor­to ba­te­lius. Pas­kui vi­sa­da nuo­trau­ko­se pa­gal juos ži­nau, ko­kio­je ša­ly­je ir  ko­kia­me mies­te bu­vau. Ir vi­sa­da atos­to­gas de­ri­nu rug­sė­jui. Pa­ti­kė­ki­te, pa­bū­ti sa­vai­tę ar dau­giau čem­pio­na­te, pa­jus­ti lie­tu­viš­ką so­li­da­ru­mą, ku­rio taip trūks­ta bū­nant Lie­tu­vo­je, su­ras­ti nau­jų drau­gų ir pa­tir­ti nuo­sta­bų ben­dra­vi­mo džiaugs­mą yra ne­įkai­no­ja­mas da­ly­kas“, – pa­sa­ko­ja­ma laiš­ke „Uk­mer­gės ži­nioms“ iš Slo­vė­ni­jos.

Pa­lan­gos oro uos­to mui­ti­nės pa­mai­nos vir­ši­nin­ku dir­ban­tis Ka­zys Au­gu­tis džiau­gė­si šie­met lo­te­ri­jo­je lai­mė­jęs ke­lio­nę su Lie­tu­vos krep­ši­nio rink­ti­ne į Slo­vė­ni­ją. Anot jo, čia lie­tu­vių sir­ga­lių tik­rai daug, o ko­kios lie­ja­si emo­ci­jos rung­ty­nė­se, gat­vė­se, ka­vi­nė­se bei kon­cer­tų sa­lė­se, sun­ku net įsi­vaiz­duo­ti.

„Ge­ra to­li nuo na­mų su­tik­ti to­kius lie­tu­vius, ku­rie tam­pa vos ne bro­liais. O jau uk­mer­giš­kiai pa­ro­dė to­kią šir­dį, kad šia­me ag­re­sy­via­me ir plast­ma­si­nia­me pa­sau­ly­je gal­vo­jom, kad to pa­tir­ti tik­rai ne­be­teks“. Taip ne­įpras­tą laiš­ką apie ne­įpras­tą pa­žin­tį bai­gė pa­lan­giš­kis.

Autorė: Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *