Deltuvos miestelyje iškilmingai atidengtas monumentas, skirtas Deltuvos krašto Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams, Nepriklausomybės kovų (1919–1923 m.) dalyviams atminti.
Pagerbti žuvusių savanorių atminimą susirinko jų artimieji, vietiniai gyventojai, seniūnijos ir kultūros darbuotojai, mokytojai ir mokiniai.
Minėjimo metu garbės sargyboje stovėjo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės kariai.
Susirinkusiesiems sveikinimo žodį tarė Deltuvos seniūnas Gintaras Radzevičius, mokyklos istorijos mokytoja Birutė Kuorienė. Monumentą pašventino Deltuvos Švč. Trejybės parapijos klebonas kunigas Gintautas Naudžiūnas.
Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistas Julius Zareckas pasakojo, kad savanorių atminimo įamžinimo žymas siekiama pastatyti visuose rajono miesteliuose – kadaise buvusiuose valsčių centruose. O ateityje toks ženklas su pavardėmis turėtų būti pastatytas ir pačioje Ukmergėje.
Daugelyje miestelių žymos jau pastatytos – tai paminkliniai akmenys, atminimo lentos ar monumentai. Tai – ne vienų metų darbas, šiai programai lėšų skiriama iš rajono biudžeto.
Pasak J. Zarecko, Deltuvos monumente iškalta daugiau kaip 70 savanorių pavardžių.
J.Zareckas pasakojo, kad pavardės šiuo metu yra susistemintos internete, tačiau remiamasi ir kitais šaltiniais. Nemažai svarbios informacijos suteikė kraštietis žurnalistas, kolekcininkas Vilius Kavaliauskas.
***
Lietuvos nepriklausomybės kovos – tai karai su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija, kuriuose Lietuva dalyvavo 1918–1920 m.
1918 m. gruodį į Lietuvą įžengė Raudonoji armija. 1919 m. pradžioje buvo užimti Vilnius, Šiauliai, Telšiai. Tačiau vasarį vokiečiai sumušė bolševikus prie Sedos ir Mažeikių. Vasario 7 d. prie Kėdainių pirmą kartą į mūšį stojo ir Lietuvos kariuomenė, atkovodama vis naujus Lietuvos miestus.
Kovos veiksmai baigėsi spalį, užėmus Daugpilio priemiestį. Toliau Lietuvos kariuomenė saugojo frontą prie Dauguvos iki 1920 m. sausio 5 d., kai Latvijos ir Lenkijos kariuomenės bolševikus nustūmė dar toliau į rytus. 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis.
***
Vyko ir karas su bermontininkais, kurie puolimą Lietuvos kryptimi pradėjo 1919 m. liepą. Spalio pabaigoje Antantė įpareigojo bermontininkus išsikraustyti, bet jie nepakluso.
Lapkričio 21 d. prasidėjo Radviliškio kautynės, kurias bermontininkai pralaimėjo ir iki gruodžio 15 d. visiškai paliko Lietuvos teritoriją.
***
Tuo pat metu kariauta ir su Lenkija. 1919 m. balandžio 19 d. Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenė. Tų pačių metų birželį Antantė Lietuvos prašymu nustatė pirmąją, o vėliau ir antrąją Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos linijas.
Prasidėjus Raudonosios armijos puolimui prieš Lenkiją, pastarosios kariuomenė atsitraukė. 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos kariuomenė pasiekė Vilnių, kurį jau buvo užėmusi Raudonoji armija. Po Varšuvos mūšio Lenkijos kariuomenė pradėjo puolimą. Antantei tarpininkaujant, tarp Lietuvos ir Lenkijos spalio 7 d. pasirašyta Suvalkų sutartis. Tačiau Juzefo Pilsudskio nurodymu buvo inscenizuotas maištas, ir spalio 9 d. lenkai užėmė Vilnių, paskelbdami apie naujos valstybės – Vidurinės Lietuvos – įkūrimą.
Vilniaus kraštą lenkai valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo.
UŽ inf.
