Kontrolinis darbas

Li­na SUKACKIENĖ

Tvar­ky­da­ma as­me­ni­nį ar­chy­vą ra­dau duk­ros Lau­ros 1b kla­sės, Uk­mer­gės pir­mos vi­du­ri­nės mo­kyk­los, ma­te­ma­ti­kos kon­tro­li­nių dar­bų są­siu­vi­nį. La­bai gra­žia ra­šy­se­na Švie­sios at­min­ties mo­ky­to­jos Na­ruš­ke­vi­čie­nės ran­ka už­ra­šy­tas są­siu­vi­nis.

Su­nu­me­ruo­ta vie­nuo­li­ka kon­tro­li­nių dar­bų. Dar­bai nu­me­ruo­ti, bet da­tos ne­pa­ra­šy­tos. Pir­mo­ji da­ta pa­ra­šy­ta ties dar­bu Nr. 5 – sau­sio 17 d. La­bai sim­bo­liš­ka: tai – ir jos gim­ta­die­nio da­ta. Da­rau iš­va­dą, kad su­lau­ku­si sep­ty­ne­rių me­tų ji ra­šė teks­tą ir skai­čia­vo: 50 plius 50 mi­nus 7 ly­gu 93. Ir tai bu­vo prieš 28 me­tus.

Šie­met anū­kas Lau­ry­nas bai­gė pir­mą kla­sę. Pa­ly­gin­ti ne­ga­liu nie­ko, nes są­siu­vi­niai, už­duo­tys ir ver­ti­ni­mai – vis­kas ki­taip. Ir pa­si­dė­ti pri­si­mi­ni­mui ne­tu­riu ko. Jo dar­buo­se nė­ra as­me­ny­bės. Tik į nu­ro­dy­tus lan­ge­lius su­ra­šy­ti trūks­ta­mi skai­čiai, rai­dės. Daž­no­kai spė­jant, bet ne vi­sa­da su­vo­kiant. Nė­ra ran­ka ra­šy­to ma­te­ma­ti­kos dar­bo, nė­ra ver­ti­ni­mo kon­kre­čiu pa­žy­miu. Tu­riu jo pie­ši­nius, kvie­ti­mus į šven­tes. Bet tai jau – vi­sai kas ki­ta.

Ra­šau šį pa­mąs­ty­mą, kai mo­kyk­lo­se pats iš­leis­tu­vių me­tas. Kiek jau­du­lio ir ne­ži­no­my­bės abi­tu­rien­tams ir jų tė­vams. Vie­nas gy­ve­ni­mo eta­pas baig­tas. O kas to­liau?

Pra­si­dės gy­ve­ni­mo kon­tro­li­nių me­tas. Ir vai­kams, ir tė­vams.

Gy­ve­ni­mo kon­tro­li­niai dar­bai bū­na ne­ti­kė­ti, iš anks­to ne­pa­si­ruo­šus, kar­tais vi­sam li­ku­siam gy­ve­ni­mui pa­kei­čiant kryp­tį. Šie įver­ti­nimai – ne­skun­džia­mi.

Bet juk gy­ve­ni­mo kon­tro­li­niams dar­bams mus vi­sus ruo­šė ir ruo­šia šei­ma ir mo­kyk­la. Kiek pui­kių mo­ky­to­jų dir­ba mo­kyk­lo­se, ku­rie vai­kų at­min­ty­je lie­ka kaip šauk­liai, ver­ty­bių puo­se­lė­to­jai.

Šie­met pas­ku­ti­nis skam­bu­tis nu­skam­bė­jo ir Švie­sios at­min­ties vy­ro Ro­mo bu­vu­siems auk­lė­ti­niams. Mes jų ne­pa­ži­no­jom iš vei­dų, bet kiek daug apie juos ir jų tė­vus ži­no­jau iš Ro­mo kal­bų. Mo­ky­to­jų šei­mo­se tai įpras­tas reiš­ki­nys. Džiau­gie­si ki­tų lai­me, per­gy­ve­ni ne­sėk­mes, nes ki­taip tie­siog ne­ga­li.

Per­mai­nos ir per­tvar­kos švie­ti­mo sis­te­mo­je la­bai vei­kia kiek­vie­ną. Per vai­kus, anū­kus, mo­kyk­lo­se dir­ban­čius ko­le­gas, ar­ti­muo­sius.

Tik nie­kas iki šiol ne­pa­kei­tė mo­kyk­li­nio suo­lo, len­tos, bal­tos krei­dos, rug­sė­jo pir­mos ir iš­leis­tu­vių jau­du­lio.

Ste­bė­da­ma gam­tą su­pra­tau ele­men­ta­rią tie­są: už­ėjo lie­tus – ir tu­ri baig­ti įpras­ti­nius dar­bus lau­ke.  Jis pra­eis, ir vėl tę­si, ką pra­dė­jęs.

Taip ir gy­ve­ni­me.

Pra­eis iš­leis­tu­vių šam­pa­no lie­tus, at­si­svei­kin­si­te vie­ni su ki­tais. Liks mo­kyk­la ir mo­ky­to­jai ki­tiems.

Tik ar apie vi­sus ir po ke­le­to me­tų pa­gal­vo­sit…

{jcomments off}