Susirasti darbuotojų Ukmergėje, nuo seno garsėjančioje savo pramone, nėra lengva. Įmonės žmones vežasi ir iš aplinkinių savivaldybių. Tačiau fanerą gaminančioje bendrovėje kaitos visiškai nėra, o jeigu darbuotojo prireikia – jis atsiranda per kelias dienas. Paklaustas, kokia čia slypi paslaptis, įmonės vadovas sako, kad tai – santykis su žmogumi. Na, ir didžiausi Ukmergėje atlyginimai.
Pagal seną Ukmergės vardą
Šios bendrovės pavadinimas „Likmerė“ tik iš pirmo žvilgsnio skamba neįprastai. Įmonės generalinis direktorius Mindaugas Kasmauskis tikina, kad tai – senasis Ukmergės pavadinimas, jį pasiūliusi jo žmona, palankiai pažiūrėję ir bendrovės akcininkai iš Latvijos – „Latvijas finieris group“.
Ši grupė apima įmones keturiose šalyse: be Lietuvos ir Latvijos dar Suomiją bei Estiją.
Mindaugas šioje grupėje dirba nuo 2004 metų, fabrikas Ukmergėje iškilo 2008 metais. Čia naudojama tik lietuviška mediena – per parą 450 kub. m rastų, kas yra apie 27 miškavežiai.
Per metus visoje įmonių grupėje pagaminama per 300 tūkst. kub. m faneros, tai sudaro apie 7 proc. visos pasaulyje pagaminamos beržų faneros.
„Esu miškininkas, sistemą daugiau mažiau žinau, tai pirkdavome Lietuvoje didelį kiekį medienos ir gabendavome į Latviją. Kiekiai augo, kol buvo nuspręsta, kad užtenka tąsyti medieną į Latviją, reikia kurtis vietoje.
Žmonės iš grupės dairėsi po šį regioną, dėliojo planus. Iš pradžių galvota, kad mums būtinai reikia bėgių, tai svarstyta Jonava. B. Lubys žadėjo ir į „Achemos“ teritoriją įsileisti. Bet latviai nenorėjo lįsti po didelio monstro sparnu, norėjo autonomijos. Tada atsirado šita vieta – ji nebuvo naudojama, savininkas jokios veiklos nevykdė, nuo soviet-mečio likę tik pastatų griaučiai.
Mums tai buvo patogu logistikos prasme – resursai aplinkui, žaliava, magistraliniai keliai susikerta, o automobilių transportu medieną yra kur kas greičiau ir operatyviau atvežti. Nutarėme, kam mums tas geležinkelis“, – šypteli vadovas.
Darbuotojai nesikeičia
Šiuo metu įmonėje dirba 66 darbuotojai. Dirbama pamainomis septynias dienas per savaitę, 24 valandas per parą. O dirbančiųjų kaita, kaip sako M. Kasmauskis, nulinė.
„Mūsų santykis su žmonėmis geras, esame vienas geidžiamiausių darbdavių Ukmergėje. Ir atlygis, mokamas darbuotojams, yra vienas didžiausių Ukmergėje. Pernai vidutinis atlyginimas kartu su premijomis buvo daugiau nei 2100 eurų, neatskaičius mokesčių“, – sakė generalinis įmonės direktorius.
Jo teigimu, susirasti reikalingą darbuotoją problemų paprastai nekyla: „Yra norinčiųjų. Jei reikėtų surasti žmogų, mes tai greitai padarytume. Kai prireikia, sakome meistrams, kad reikalingas darbuotojas į tokią poziciją, ir po kelių dienų jau yra.
Darbuotojų paieškoje dalyvauja pati komanda. Tokiu būdu komandos narys prisiima atsakomybę, kad žmogus čia bus ir čia dirbs.“ Šiuo metu į gamyklą vežami mažesni kiekiai medienos, kadangi jau planuojamos atostogos – vasarą gamykla stoja trims savaitėms, tuomet darbuotojai gali pailsėti, imamasi įrangos diagnostikos. Taip pat visi eina atostogų ir per Kalėdas – dviem savaitėms.
Latvijoje, kur įsikūrusi pagrindinė grupės įmonė, darbuotojai skatinami ir pramogomis. Įrengtos slidinėjimo trasos, kuriose visos grupės darbuotojai gali nemokamai slidinėti – turi korteles.
Yra ir poilsiavietė prie pat Baltijos jūros. Visu tuo naudojasi ir ukmergiškiai. Taip pat, kaip sako M. Kasmauskis, visi darbuotojai gauna motyvacinę priemonę – trečios pakopos kaupiamąją pensiją.
Įspūdingas procesas
Faneros gamybos procesas – įspūdingas. Rąstai iš lietuviško miško pirmiausia patenka į rūšiavimo liniją, kur nustatomi visi kiekybiniai ir kokybiniai parametrai.
Tuomet mediena termiškai apdorojama – įmonėje įrengta unikali technologija iš Naujosios Zelandijos, tai – kameros, veikiančios pirties principu, kur rąstai laikomi 12 valandų 65 laipsnių temperatūroje šimtaprocentinėje drėgmėje. Toliau rąstai nužievinami ir keliauja į lukštenimo įrenginį.
„Lukštenimo technologija yra unikali, labai įdomi, greita. Jeigu rąstas 25 cm skersmens, tai per kelias sekundes patampa pagaliuku ir nuo jo nusitęsia labai ilga paklodė ir leidžia savo akimis įsitikinti, kad stori beržai tarsi išvyniojami – lyg būtų tapetų ritiniai. Prie įrangos – vos kelis žmonės, priežiūros čia nereikia daug.“
Gamybos angare sukrauti ir faneros gaminiai. M. Kasmauskis pasakoja, kad iš Ukmergės į Latviją kasdien išvažiuoja apie 15 vilkikų su čia gaminamais produktais, o kad tušti negrįžtų, atveža gaminių, kurie čia parduodami.
Planuoja plėtrą
Kaip sako generalinis direktorius, bendrovė Ukmergėje yra vienintelė likusi iš grupės, kuri negamina pačios faneros, tik jos komponentus – lukštus, kurie džiovinami ir klijuojami Latvijoje.
Plėtrą bendrovė planuoja – ketinama pastatyti dar vieną angarą ir tuomet jau gaminti galutinį produktą. „Ne šiandien, tai – rytoj. Negalime užstrigti, norisi pabaigti“, – apie ateities planus sako M. Kasmauskis, rodydamas, kaip šalia stūksančio kamino bus įrengta biokuro katilinė, gaminsianti energiją, toliau – patalpos įrangai.
M.Kasmauskis į Ukmergę atsikraustė iš Vilniaus. Per kelis dešimtmečius, kaip sako, tapo visa širdimi ir siela ukmergiškiu: „Tai – mano miestas. Taip, labai įdomu – išėjimas iš didmiesčio į Ukmergę buvo tikrai labiau teigiamas nei neigiamas. Radome žmones, labai šiltą santykį, tas ir padėjo, kad pradėjome tikėti tuo, ką patys darome, žmonėmis. Laiku pavyko viską sudėlioti, sustyguoti.“
Tarp pasaulio lyderių
Savo sektoriuje ši įmonė yra didžiausia beržų medienos pirkėja Lietuvoje. O Latvijoje įkurta grupė patenka tarp beržų faneros gaminių gamintojų lyderių visame pasaulyje – kartu su Rusija, Suomija, Ukraina, Lenkija, Baltarusija. Kaip sako M. Kasmauskis, visų pirma dėl turimų medienos resursų. „Lenkai irgi galėtų sėkmingai veikti šitoje srityje, bet jie gamina fanerą iš bukų. Juk vos pervažiavus Augustavą, beržai dingsta, jų arealas pasibaigia ir pereinama prie bukų. Tad jie dirba su bukais labai sėkmingai“, – pasakoja M. Kasmauskis.
Jis pasigenda aiškesnės mūsų valstybės politikos medienos pardavimo srityje. Esą kitose šalyse ribojama galimybė apvalią medieną įsigyti svetimšaliams, o Lietuva to nedaro. Kaip sako M. Kasmauskis, gal ir laimi miško pardavėjai šiek tiek, tačiau iš esmės pralaimima, nes mediena iškeliauja kitur, nekuriama pridėtinė vertė.
Violeta Grigaliūnaitė, 15min.lt
