Visais laikais knygos atliko svarbią misiją – žadino tautą. O atsiradus knygynams bei bibliotekoms, jos pratęsė ir papildė šią misiją, tačiau Ukmergėje tarpukariu kurį laiką buvo pasigendama aktyvesnės veiklos.
1924 m., lapkritis. „Ukmergė. Centralinis valstybės knygynas nors ir atdaras beveik visą dieną, bet žmonės mažai jį telanko. Nėra skaityklos kaip reikiant, vienas tik stalas su keletu kėdžių; nuėjęs neturi kur dėtis. Patsai knygyno butas taip pat nepatogioj vietoj./ Čia draugijos snaudžia, nerengia paskaitų, centr. knygynui pavyzdžiu galėtų būti Panevėžio centr. valst. knygynas ypač, kad jis žadina visus apsnūdusius dainomis, paskaitomis, vakarėliais.“ („Lietuva“, 1924 m.)
Sąlygos tam buvo netinkamos – nebuvo nei tinkamų patalpų, nei specialistų.
1925 m., rugsėjis. „Ukmergė. Ir mūsų mieste randasi valdžios užlaikomas „Valstybinis knygynas“, tik deja dar neseniai pradėjęs gyvuoti, jau pradėjo žlugti. Knygynas yra įsteigtas labai ankštame pradžios mokyklų inspektoriaus, žinomo čia klerikalo, p. Lazausko bute, o knygyno vedėja yra jau jo žmona, kuri lietuviškai nėra dar gerai pramokusi, rods menkai tepažįsta lietuvių literatūrą, na ir prie to, kaipo nepaprastai storai, p. Lajauskienei benebus per sunku eiti šiokias pareigas./ Knygų knygyne labai nedaug ir naujomis yra, matyt, menkai papildomas. Pastaruoju laiku yra dingusi ir knygyno iškaba.“ („Lietuvos žinios“, 1925 m.)
1925 m. „Ukmergė. Sakytu vardu [Šv. Kazimiero] knygynas lig šiol buvo nepatogioj, tolimesnėj nuo miesto centro Daugpilio gatvėj. Nesenai pavyko centre – Kęstučio aikštėj išnuomoti butas; į jį ir perkeltas knygynas. Čia prie elektros šviesos languose gražiai išstatytomis ir keičiamomis prekėmis gėrisi ne vienas. Knygyno langinės šventadieniais esti atviros. Spalių 18 d. knygynas buvo pašventintas.“ („Lietuva“, 1925 m.)
Per dešimtmetį situacija pasikeitė – knygynas išsiplėtė ir skaitytojų ratas išaugo.
1935 m., sausis. „Šiemet Ukmergės knygynuose daugiausia išpirko šių naujų leidinių: „Pragaras“ – Elena Mišek, „Faraonas“ – Prūso, „Frank Kruk“ – P. Cvirkos, „Immerselbe atsijaunina“ – Igno Šeiniaus ir „Pirmoji naktis“ – Pirandelio.“ („Lietuvos aidas“, 1935 m.)
1936 m. sausis. „Pernai centr. knygyno skaityklon pareidavo apie 20 įvairių laikraščių ir žurnalų. Šiems metams knygynas užsiprenumeravo beveik dvigubai tiek laikraščių ir žurnalų. Dabar pareina ir „Vilniaus Rytojus“. Tik gaila, kad neužprenumeruojamas nė vienas klaipėdiškis dienraštis./ Šiomis dienomis knygynas ir skaitykla persikėlė į naujas, daug didesnes patalpas.“ („Lietuvos aidas“, 1936-01-17, Nr. 25)
Dabar Ukmergėje yra du knygynai: vienas – tinklo „Vaga“, kitas – Ukmergės senasis knygynas. Šis, kad ir patirdamas sunkumų, yra savotiškas miesto veidas. Jame – ne vien knygyno veikla, bet ir erdvė įvairioms kultūrinėms veikloms. Vyksta parodos, susitikimai.
Mieste taip pat veikia Vlado Šlaito viešoji biblioteka, greta knygų ir skaityklos siūlanti ir edukacijas, mokymus, kultūrinius renginius.
- Romanovskis, atvirukas, Ukmergė, Vytauto gatvė (anksčiau Daugpilio g.), apie 1900 m., UkKM R 49304
- Romanovskis, atvirukas, Ukmergė, Kęstučio aikštė, apie 1900 m., UkKM R 493033
- „Statistika lietuviškų knygų, spaudinių užsieniuose didžiosios Lietuvos”, 1900 m., UkKM R 5459
- Fricas Gauzė, Polygonometrische Tafeln, 1893 m., UkKM R 7919
