Tulpiakiemyje įsikūrusioje Šidlauskų šeimoje – aštuoni vaikai. Vienas – suaugęs, kartu gyvena septyni: keturi biologiniai ir trys globojami. Globėjos patirtį Vilma Šidlauskienė sudėjo į knygą „Berniukas smėlyje“. Ir tai – ne vienintelė knyga.
Vilma Ukmergės rajone įsikūrė ne taip seniai – čia ją atsivežė vyras prieš kiek daugiau nei penkerius metus. Prieš tai moteris dešimt metų dirbo žurnaliste kaimyniniame Širvintų rajone. „Buvau pavargusi nuo politinių žaidimų, galvojau, kad čia, mažame Ukmergės rajono kaime, tiesiog ramiai būsiu, nesiimsiu jokių iššūkių. Net neįsivaizdavau, kokias galimybes gyvenimas man pažers netrukus“, – prisimena V. Šidlauskienė.
Šiandien moteris džiaugiasi gyvenimo posūkiu. Gyvendama Ukmergėje ji tapo globėja ir rašytoja.
Sprendimas tapti globėja
Vilma pasakoja, kad tapti globėja norėjo labai seniai, kaip ir parašyti knygą, ir nesitikėjo, kad abu šie dalykai jos gyvenime realizuosis vienas greta kito.
Ji saugo savo vaikystės dienoraštį, kuriame yra sakinys: „Norėčiau rasti gerą vyrą, su kuriuo globotume vaikus…“ Vilmai tada buvo vos 15 metų. „Prie šios minties grįždavau ir toldavau nuo jos, kol vieną dieną supratau – DABAR!“ – dalijasi mintimis moteris.
Apie savo knygą, kurioje atsiveria globėjos patirtis, sako: „Pagalvojau, kad tai galėtų būti vienos dienos knyga, kurią galima būtų suskaityti per vieną dieną.“ 60 puslapių galima perkaityti per 2–3 val.
Be šios knygos yra ir kitų – iš viso parašytos trys.
O kaip atrasti laiko sau ar rašymui, kai reikia rūpintis gausia šeima?
Svarbu laiką mylėti
Vilma sako, kad laiką išmoksti vertinti būtent tada, kai jo turi mažai. „Daug kam gyvenime tikrai nerandu laiko. Bet ar dėl to, kad turiu daug vaikų, ar dėl to, kad su amžiumi atsirenkame tai, kas kiek-vienam svarbu, – nežinau.“
Laisvą laiką V. Šidlauskienė išnaudoja kūrybai. „Kai galiu užsimerkti prieš neplautas grindis, o tai nutinka, kai atsiranda nenumaldomas noras rašyti, tada rašau. Viską – eilėraščius, pasakas, knygas, miniatiūras… Arba su vyriausia dukra užsiimam namų dizainu, ką nors atnaujinam…“
Vis dėlto dažniausiai ji „vadybininkauja“ – organizuoja vaikų veiklas, laisvalaikį, planuoja pramogas ir jas įgyvendina.
Tarp darbų nepamiršta ir draugių: „Džiaugiuosi, kad dauguma mano draugių į tuos planus vienaip ar kitaip telpa, tad nors šitaip pasotinu norą jas dažniau matyti.“
Moteris teigia, kad nesvarbu, kiek turi laiko, svarbu, ar myli jį: „Kartais minutei prigulu ant hamako sode ir jaučiuosi viso pasaulio laiko ir laisvės valdovė.“
Išsiskyrimai būna jautrūs
Vienas Vilmos sūnus jau suaugęs, „tačiau labai svarbus mums, kaip ir kiekvienas kitas“, – sako moteris. Jai teko ne tik priimti globos reikalingus vaikus, bet ir paleisti – į jų tėvų ar kitų globėjų šeimas. „Išsiskyrimai būna jautrūs. Bet tai nėra skausmas. Aš kol kas neturėjau nė vieno nesėkmingo atvejo. Žinau, globėjų kelyje būna visko. Ir mano kelyje turbūt bus. Kol kas visus vaikus grąžinau ar perdaviau į juos mylinčias rankas. Tada ir ašaros kitą prasmę turi. Gera matyti, kaip jie, paleistieji, auga ir kad jiems viskas gerai. Aš tarsi juos perkeliu per kliūtį ir jie nubėga savo gyvenimais. Jei nutiktų taip, kad grąžinti vaikai kentėtų, turbūt būtų labai skausminga“, – dalijasi jausmais globėja.
V.Šidlauskienė stengiasi palaikyti kiekvieno vaiko ryšį su tėvais. „Manau, kad taip galiu stiprinti jų asmenybes, tai teikia jiems pasitikėjimo savimi, jausmą, kad yra mylimi – tiek savo tikrųjų tėvų, tiek naujoje šeimoje. Vaikams lengviau, kai neteisi ir nesmerki jų šeimų, neakcentuoji liūdnų dalykų. Taip, būna, aptariame ir tai, kas juos liūdina, bet kai vaikas mato, kad nesmerki jo artimųjų, labiau pasitiki, atpalaiduoja norą saugoti ir ginti savo šeimos garbę. Tada greičiau sveiksta jo siela“, – mąsto Vilma.
Santykiai pinasi
Kaip neskirstyti vaikų į savus ir globojamus? Vilma sako, kad nei skirstyti, nei neskirstyti nesistengia: „Neįmanoma išlyginti to santykio. Tai būtų tolygu siekti neįmanomo. Ir atvestų prie savigraužos. Užtenka visus mylėti, nesvarbu – kiek. Aš ir pati nežinau, kaip ta meilė išmatuojama. O būdama su vaikais darau viską ne pagal tai, kiek kurį myliu. Labiausiai klausau teisingumo jausmo. Stengiuosi visiems būti teisinga. Tada viskas stojasi į vietas ir tam, kurį myli be proto, ir tam, kurį mylėti reikia išmokti.“
O kaip pinasi santykiai tarp šeimos narių ir globojamų vaikų? „Santykiai pinasi. Labai teisingai pasakyta, – dalijasi patirtimi Vilma. – Pinasi, raizgosi, trūkinėja ir vėl susiriša… Stengiuosi kalbėtis su visais – tiek ir tegaliu padaryti.“ Moters manymu, labiausiai čia veikia laikas ir visų pastangos.
Meilė neieško tobulumo
Globėjos namuose šilumą suranda vaikai, turintys ypatingų poreikių. Šie vaikai neretai visuomenės atmetami, kaip „negeri“, visai nebandant įsigilinti, kokie jie iš tiesų, nesuprantant, kad būti neva „geri“ arba „kaip visi“ jie – nepajėgūs. „Ypatingi vaikai tampa ypatingais tada, kai suvoki, kad jie tave moko. Raidos sutrikimai kiša koją ne santykyje su vaiku. Mylėti kitokį vaiką nėra sunku. Sunku matyti, kad jį sunkiai priima kiti. Sunku žiūrėti, kaip jam sunku eiti ir gyventi tarp kitų. Tada suki galvą, ką gali pakeisti… O meilė – toks keistas dalykas. Ji mažiausiai ieško tobulumo“, – sako globėja.
Matyt, neatsitiktinai Vilma ir jos globojamas vaikas tapo pagrindinių knygos „Berniukas smėlyje“ personažų prototipais. Dešimtmetis šeimos globotinis labai myli smėlį. Globėjai, pirmą kartą nuvykę su berniuku į paplūdimį, pamatė gluminantį vaizdą: „Jis pradėjo voliotis smėlyje, trynė juo visą kūną, galima sakyti, gėrė smilteles.“ Atsigulęs į smėlį, berniukas nurimsta, mėgaujasi buvimu jame. Iš to ir kilo knygos pavadinimas.
Ši knyga – tai meilės kalba. Beveik visi knygoje panaudoti dienoraščio fragmentai yra autentiškos dienoraščio ištraukos.
„Pritaikyti“ prie visuomenės
Knygos personažo Surajo tėtis yra pakistanietis, kaip ir Vilmos globojamo berniuko, todėl romano siužetas veda net iki Pakistano, kur mintimis bėgo ir knygos autorė.
„Kartais svajodavau susivynioti tą vaiką ir išsivežti į Pakistaną, į tą smėlį, kur nebus tų primestų vakarietiškų taisyklių ir jis bus laimingas“, – dalijosi mintimis ji.
Moteris sako, jog parašius knygą, kažkas tarsi apsivertė jos viduje. Atėjo palengvėjimas. Anksčiau norėjusi vaiką „pritaikyti“ prie visuomenės, kad jį mylėtų, dabar nebenori jo pakeisti.
„Mes vaikus pamilstame tada, kai suprantame, kad be mūsų jie nieko neturi. Dažniausiai tapę globėjais žmonės tarsi nebetenka teisės klysti ir gyventi savų gyvenimų. Jų naujieji vaikai dažnai turi įvairiausių sutrikimų, yra patyrę sunkių psichologinių ir fizinių traumų, ir globėjai turi sukurti juos iš naujo – išgydyti, sutaisyti, atnaujinti vidines jų programas ir paruošti gyvenimui“, – rašo autorė romane „Berniukas smėlyje“.
Globėjos patirtis, literatūrine kalba sugulusi į knygą, iliustruota Vilmos vyriausios dukters piešiniais.
„Berniukas smėlyje“ yra plačiausiai žinoma knyga, sukėlusi susidomėjimą globėjų pasaulyje, žiniasklaidoje ir visuomenėje.
Kitose knygose rašytoja atskleidžia šių dienų realybę ir kaip ji skverbiasi į žmonių santykius.
Elektroninė knyga „Laikykis kaip nors“ paskelbta dar pirmojo karantino metu. Joje – ryškios 2020 metų aktualijos. Naujosios šeimos galva išvyksta uždirbti pinigų kruiziniame laive ir patenka į patį COVID–19 viruso epidemijos įkarštį. Kai visas pasaulis skuba namo, jis priverstas dviejų savaičių karantinui likti laive. Jauna šeima „bendrauja“ tik laiškais, kurių net negali vienas kitam išsiųsti. Knygą galima rasti feisbuko paskyroje Vilma Ad Nubes.
Šiuo metu finišo laukia nauja knyga „Pabėgimas“. Ji yra knygos „Laikykis kaip nors“ tęsinys po trejų metų. Apie tai, kaip gyvenimą paveikė COVID-19 ir karantinas.
