„Klėtelės“ repertuare pirmauja komedija

„Klėtelės“ repertuare pirmauja komedija /

Ukmergės rajono mėgėjų teatrų šventė-konkursas „Klėtelė“, organizuojama jau ketvirtį amžiaus, per laiką keitėsi ir vystėsi. Iki šiol renginys į vieną vietą suburia visus rajono teatrus, kurie pristato savo darbus vieni kitiems bei žiūrovams. Šventė atspindi teatrinės kultūros situaciją rajone.

Kaip nurodoma šventės-konkurso nuostatuose, „Klėtelė“ organizuojama siekiant išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą, skatinti kūrybinę veiklą ir jos įvairovę, siekti rajono teatrinės kultūros ir visų teatro žanrų plėtotės, skatinti rajono teatrinių tradicijų bei nacionalinės dramaturgijos puoselėjimą.

Šventė organizuojama kas dveji metai. Dalyviai – rajono kaimų ir miestelių mėgėjų teatrai, veikiantys Ukmergės kultūros centro filialuose.

„Klėtelėje“ kolektyvai rodo naujausius dvejų paskutinių metų spektaklius, kurie konkurse dar nebuvo vaidinti. Tai gali būti lietuvių ar užsienio dramaturgija, literatūros kūrinių inscenizacijos. Išrinktas geriausias kolektyvas ir spektaklis gauna teisę atstovauti rajonui respublikinėje apžiūroje bei pareigą organizuoti kitą šventę.

Išlaiko lygį

Prisiminimais apie pirmąsias šventes bei mintims apie pokyčius, bėgant laikui, paprašėme pasidalinti Ukmergės kultūros centro direktorės Rasos Graužinienės, kuri, kai vyko pirmoji „Klėtelė“, dirbo pavaduotoja.

– Kaip atėjo mintis organizuoti tokią šventę? Ar žiūrint į respublikinę mėgėjų teatrų apžiūrą „Atspindžiai“?

– „Klėtelę“ sugalvojome ne dėl respublikinio konkurso. Dirbdama pavaduotoja kuravau kaimų kultūros namus. Visi filialai turėjo kolektyvus, statė spektaklius liaudies tematika ir norėjo pasirodyti. Norėjo bendro renginio, kad tai būtų jų šventė. Pradėjome galvoti, kur jie galėtų vaidinti. Taip sutapo, kad šalyje jau vyko du respublikiniai renginiai: „Atspindžiai“ – miestų teatrams ir „Pastogė“, kuriame pasirodydavo kaimų teatrai. Rajoninę šventę organizuoti apsiėmė Deltuvos kultūros namai, kur tuo metu direktore dirbo Gina Pažiūrienė.

– Kaip buvo parinkta renginio vieta?

– Ieškodami renginiui vietos norėjome, kad tai nebūtų įprasta scena. Atradome, kad Deltuvos mūšio lauke buvo kluonas. Kai savininkas pravėrė duris, vieta buvo didelė ir jauki, kvepianti šienu. Turėjome minčių nupirkti jį, bet savininkas parduoti nesutiko, o renginį daryti leido.

– Kaip vyko pasiruošimas?

–  Kluone scenos nebuvo, pakylą teko susimeistrauti. Kolektyvams įmantrių dekoracijų nereikėjo – paprastas suolas, stalas. Sėdimas vietas žiūrovams sugalvojome ant „kitkų“.

Susiburdavo ne tik vietiniai kolektyvai, pasikviesdavome ir svečių.

Režisierių Vytautą Česnaitį, kaip teatralą, kviesdavome būti vertintoju.

Deltuvos kultūros namai surado pereinamąjį prizą – S. Nikitino skulptūrėlę. Ji keliauja iki dabar.

– Kaip šventė „iškeliavo“ iš Deltuvos?

– Atsitiko taip, kad kažkuriais metais tas kluonas sudegė… Tačiau šventę norėjome tęsti. Kurį laiką neradome alternatyvos, kur ją organizuoti. Renginys persikėlė į kultūros namus. Vėliau šventės organizavimą perėmė Taujėnų kultūros namai, mėgėjų teatro režisierė Laima Jančiauskaitė.

– Kaip šventė per laiką pasikeitė?

– Dabar šventė organizuojama kitaip. Kas tampa laureatu, pas tą ir vyksta kitas renginys. Ta skulptūrėlė jau pas visus pabuvojo – Siesikuose, Taujėnuose, Vidiškiuose, Vepriuose ir kitur. Pas kitus – ir ne po vieną kartą. Dabar iškeliavo į Liaušius.

Kaimų skyrių liko mažiau, bet jie sustiprėjo. Patys organizuoja rajonines, regionines ar net tarptautines šventes.

Skyriai išsigrynino veiklas. Lyginant su pirmaisiais metais, sumažėjo teatro kolektyvų skaičius. Jų liko nedaug, bet tie, kurie liko, turi ilgametę patirtį, išlaiko neblogą lygį. Kai kurie teatrai – Siesikų, Taujėnų – turi Lietuvos nacionalinio kultūros centro patvirtintas kategorijas. Džiugu, kad, į kultūros centrą dirbti ateinant naujiems žmonėms, susikuria ir naujų kolektyvų, kaip neseniai susibūręs kolektyvas Liaušiuose.

Pačioje pirmoje šventėje dalyvavo ir vaikų, ir suaugusiųjų teatrai. Dabar kaimų vaikų teatrai turi atskirą šventę „Vėjo malūnėlis“.

Susiformavo ir daugiau tradicinių švenčių. Kiekvienas miestelis organizuoja savo šventę – nebūtinai teatrų. Skyriuose yra įvairių žanrų suaugusiųjų ir vaikų kolektyvų. Dažnai tie patys žmonės ir vaidina mėgėjų teatre, ir groja kokiam ansambly arba dainuoja ar šoka. Daug metų vyksta folkloro kolektyvų šventė „Padainuosim susiėję“ ir kitos.

Teatrų šventes turi du skyriai: Vepriuose vyksta „Miražai“, Taujėnuose – tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis „Prie dvaro“.

Nė viena iniciatyva nėra užgesusi, tik per laiką transformavosi, nes keičiasi ir situacija, žmonės. Šventės organizuojamos, atsižvelgiant į to meto aplinkybes ir galimybes. COVID-19 pandemija jas buvo apribojusi, bet dabar renginiai vėl sugrįžo visu pajėgumu.

Surinktas archyvas

Kaip „Klėtelės“ šventė vystėsi Taujėnuose, kruopščiai visus dokumentus surinko L. Jančiauskaitė – Ukmergės kultūros centro režisierė, anksčiau dirbusi Taujėnų filiale. Jos rankose sukaupta gausi archyvinė medžiaga – daugelio švenčių programėlės, dalyvių anketos, vedimo scenarijai, konkurso nuostatai, straipsnių iškarpos, nuotraukos.

Kadangi rajono laikraščių publikacijas jau aptarėme ankstesniame straipsnyje, tad nebesikartosime ir apžvelgsime tik tai, kas liko nepaminėta. Tarpas nuo 2004-ųjų iki 2009-ųjų taip ir lieka neužpildytas. Matyt, tais metais šventė visgi nevyko.

Šventė sugrįžo 2010-aisiais ir vyko Taujėnuose. 2011-aisiais – taip pat. Apie jas jau rašėme. Nuo 2011-ųjų buvo nutarta konkursą rengti kas dvejus metus. Iki  šiol ta nuostata nepasikeitė.

Šįsyk, apžvelgdami švenčių programas, daugiau dėmesio skirsime medžiagos pasirinkimo, repertuaro sudarymo bei žanrų aptarimui.

2013-aisiais konkurso nuostatai pasipildė nauju punktu – be geriausio spektaklio, pažymint Tarmių metus, dar buvo renkamas ir tarmiškiausias spektaklis.

Šventė vyko gegužės 25-ąją. Konkurse vaidino penki teatrai, pristatę nacionalinius scenos veikalus ar pačių parengtus kūrinius. Valų „Plaštaka“ rodė Aleksandros Kazakevičienės „Kaip velnias akmenį nešė“ (rež. Alė Ališauskienė), Krikštėnų „Subatėlė“ pristatė režisierės Stelos Banišauskienės kūrinį „Zigmundo vargai“, Veprių „Palėpė“ vaidino Kazimiero Gineičio „Knarkia paliepus“ (rež. Rasa Šimonienė), Taujėnų „Bičiuliai“ pastatė Balio Sruogos „Pagundą“ (rež. L. Jančiauskaitė), Siesikų „Pantis“ sukūrė Mykolo Palionio „Prieš vėją nepapūsi“ (rež. Valentina Karaliūnienė).

Kultūros centro informacijos specialisto Arvydo Pėšinos apžvalgoje, pavadinimu „Klėtelėje – 2013“ geriausi – vepriškiai“, paskelbtoje 2013-05-28 įstaigos interneto svetainėje, pažymima, kad kolektyvas iš Valų šventėje dalyvavo pirmą kartą.

Pateikta ir trumpa spektaklių apžvalga. Siesikiečių spektaklyje „Prieš vėją nepapūsi“ buvo pasakojama apie įsiplieskusią dviejų žmonių meilę tuo laikmečiu, kai Lietuvoje luominiai skirtumai įsimylėjėliams trukdė būti kartu. Galiausiai tėvai jaunuosius palaimino.

Vepriškiai spektaklyje „Knarkia paliepus“ sudėtingus vyro ir žmonos santykius narpliojo, pasitelkdami juoką, kai „bandymas išsisukt iš padėties, įpainiojant aplinkinius, sukelia virtinę nesusipratimų“.

Krikštėnų teatro spektaklyje „Zigmundo vargai“ dominavo moterų intrigos. Žmonos užguitas vyras turėjo apsimesti mirtinai sergančiu, kad atskleistų tikrąjį namų viešnios veidą.

Šventėje būta dviejų premjerų. Valų teatras pristatė „Kaip velnias akmenį nešė“. Tai – kūrinys apie moterų patarimus, viliones ir nuodėmes, kurios prišaukia velnią. Spektaklyje kartu su suaugusiaisiais vaidino ir vaikai.

Šventės šeimininkai parodė komediją „Pagunda“, pasakojančią apie tarpukario Lietuvos gyvenimą. Pinigų sugundytas karčiamos savininkas sutinka amerikonui kelioms valandoms paskolinti savo žmoną. O kai atsipeikėja, supranta, kad skolintojas – paleistuvis, apgavikas ir pinigų padirbinėtojas.

Vertintojų komisija apžvalgoje neįvardyta – nurodoma, kad tai buvo kultūros centro atstovės.

Geriausiu tais metais išrinktas Veprių mėgėjų teatro „Palėpė“ spektaklis „Knarkia paliepus“, o tarmiškiausio spektaklio prizą laimėjo Valų teatras „Plaštaka“.  Pastarajam atiteko 200 Lt vertės piniginis prizas, skirtas iš Kultūros rėmimo fondo projekto „Savam krašte sava tarmė“ lėšų.

Laureatams be pereinamojo prizo atiteko ir Taujėnų miestelio bendruomenės įsteigtas piniginis prizas – taip pat 200 Lt.

2015-aisiais svečius priėmė Vepriai. „Klėtelė“ vyko vėlų rudenį – lapkričio 28-ąją. Jos dalyviai įvardyti ankstesniame straipsnyje, bet repertuaras liko neaptartas.

Veprių teatras „Palėpė“ rodė B. Juškevičiaus „Švęstas vanduo“, Valų „Plaštaka“ vaidino Kazimiero Čilio-Vijūno „Bobutės susipyko“, Krikštėnų „Subatėlė“ vėlgi pristatė režisierės S. Banišauskienės kūrinį „Mūsų turtas“, Taujėnų „Bičiuliai“ pakvietė į Juozo Židanavičiaus „Moterims neišsimeluosi“. Pastarasis kolektyvas tapo 2015-ųjų metų laureatu.

2017-aisiais šventė grįžo į Taujėnus, kur nugalėjo Siesikų teatras „Pantis“, turėjęs tapti 2019-ųjų metų šventės šeimininku. Toliau 2021-ųjų šventę, dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos perkeltą į 2022 metus, surengė vėl Taujėnai.

Kultūros centro interneto svetainėje skelbtoje programoje kiek plačiau buvo anonsuoti spektakliai.

Taujėnų teatro „Bičiuliai“ Vidos Bladykaitės pjesės „Nuoma ir trys kiaušiniai“ pastatyme motina ir dukra, spręsdamos problemą, kaip sumokėti nuomą, kai nėra darbo, sugalvoja dalį buto pernuomoti bei atidaryti burtų saloną. Kai tame pačiame bute susitinka kambarį jame išsinuomojęs vyras ir išsiburti atėjusi jo žmona, o vienišą buto šeimininkę likimas suveda su viengungiu atliekų kultūrą tyrinėjančiu profesoriumi, juokingos situacijos keičia viena kitą.

Veprių „Palėpė“ komiškoje Edmundo Untulio istorijoje „Nosis su apgamu“ pasakojo apie buities  ir numarintą meilę, kuri po lūžio – žmonos užmegzto „meilės romano“ kurorte – vėl sugrįžta.

Siesikų „Pantis“ Vytauto Kupšio komedijoje „Jaunikio medžioklė“ nukėlė į atkurtos Lietuvos laikus, kai buvusio kolūkio pirmininko šeima patenka į „amerikono“ jaunikio apžavus. Tačiau, pradėjus planuoti vestuves, paaiškėja, kad jaunikis – apgavikas. Jo tikslas ne vesti, o išvilioti pinigus.

Visos trys komedijos iškelia temas, aktualias ir šiandien. Bedarbystė, verčianti imtis nelegalių darbelių, kasdienė rutina, nugesinanti meilės aistrą, sukčių „jaunikių“ aferos, viliojant pinigus iš naivių, patiklių moterų – visa tai naujomis ar net tomis pačiomis  formomis kartojasi ir nūdieniame gyvenime.

Liaušių „Po liepomis“ pristatė dramos „Sunki našta“ premjerą. Spektaklyje dukros pešasi dėl dar gyvos mamos palikimo, dalijasi turtą, bet nė viena nenori priimti gyventi ar kitaip pasirūpinti savo motina.

Šventėje pertraukų metu teatralizuotą muzikinę programą „Ponios Julijos sekretai“ rodė Šventupės ansamblis „Šventerečius“.

2011, 2013 ir 2015 metų nuostatuose nurodyta, kad  teatras laureatas kitoje šventėje dalyvauja svečio teisėmis ir į nominaciją negali pretenduoti. Tačiau ilgainiui šio reikalavimo nebeliko, nes rajone kolektyvų ne tiek daug. 2022-ųjų renginyje Taujėnų kolektyvas lygiomis teisėmis su kitais varžėsi dėl laureato titulo. Vis tik jis atiteko Liaušių teatrui „Po liepomis“.

Iš paskutinių švenčių apžvalgų aiškiai matyti, kad konkurse dominuoja nacionalinė dramaturgija, lietuvių literatūros kūrinių inscenizacijos ar vietiniai kūriniai, vyrauja komedijos žanras, nors kartais pasirenkami ir kitų žanrų kūriniai.

Taigi „Klėtelei“ sekasi puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą, skatinti rajono teatrinių tradicijų bei nacionalinės dramaturgijos puoselėjimą. Kiek sudėtingiau įgyvendinamas siekis skatinti kūrybinę veiklą ir jos įvairovę, siekti rajono teatrinės kultūros ir visų teatro žanrų plėtotės, nes žanrų įvairovės beveik nėra, o naujų kolektyvų per laiką susiburia tik pavieniai – prieš dešimtmetį Valuose susibūrė teatras „Plaštaka“ ir prieš penkerius metus Liaušiuose – teatras „Po liepomis“.

Kita vertus, dauguma anksčiau kalbintų kaimų ir miestelių teatrų kolektyvų – Siesikų „Pantis“, Veprių „Palėpė“, Taujėnų „Bičiuliai“ – patys sakė save identifikuojantys kaimo teatrais, kurie siekia suteikti žiūrovui pramogą, dovanoti gerą nuotaiką, apie problemas kalbėti, pasitelkiant humorą, norintys tęsti klojimo teatrų tradiciją bei stilistiką. Yra teatrų, kuriuos domina ne vien komedijos žanro spektakliai, inscenizacijos. Vis tik kaimų ir miestelių teatrų repertuare laimi komedija.

Prie straipsnio panaudotos Ukmergės kultūros archyvinės medžiagos nuotr.

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *