KLAUSIUKŲ SKYRELIS

AR NORĖTUM SUŽINOTI KĄ NORS NEĮPRASTO? JAU SENIAI GALVOJI APIE KOKĮ NORS ĮDOMŲ DALYKĄ, TAČIAU NEIŠMANAI, IŠ KUR GAUTI INFORMACIJOS? O GAL TURI DAUGYBĘ KLAUSIMŲ, Į KURIUOS TAU NIEKAS TAIP IR NEGALI ATSAKYTI? TUOMET RAŠYK „PUPSIUI“. ČIA ESANTIS „KLAUSIUKŲ SKYRELIS“ GALBŪT TAPS TAU VIETA, KURIOJE RASI IR TAI, KO LABAI LABAI REIKIA, IR TAI, KAS TIESIOG ĮDOMU. SIŲSK SAVO KLAUSIMUS APIE VISKĄ: GYVŪNUS, DAIKTŲ ATSIRADIMO ISTORIJAS, SPORTĄ, DRABUŽIUS – TEIRAUKIS TO, KĄ NORĖTUM SUŽINOTI. REIKIA DAR IR PATARIMO? „KLAUSIUKŲ SKYRELIS“ VISADA PASIRUOŠĘS TAU PADĖTI!!!

ATSIŲSK SAVO KLAUSIMĄ

Pie­tų pus­ru­tu­ly­je gy­ve­nan­tys ping­vi­nai yra ne­skrai­dan­tys paukš­čiai, ga­lin­tys plau­kio­ti kaip žu­vys. Kad at­si­dur­tų jū­ro­je, jie šliuo­žia pil­vu, pas­kui ne­ria į van­de­nį že­myn gal­va.

Nuo šal­čio ping­vi­nus sau­go trum­pos tan­kios plunks­nos ir sto­ras po­odi­nis rie­ba­lų sluoks­nis. Šie gy­vū­nai gy­ve­na ko­lo­ni­jo­mis ant le­do. Žie­mą, kai snin­ga ir siau­čia pū­ga, ping­vi­nai su­si­spie­čia ra­tu, pri­sis­pau­džia vie­nas prie ki­to ir at­ki­ša nu­ga­ras vė­jui. Taip jie ga­li iš­bū­ti va­lan­dų va­lan­das ne­ėdę.

Vos iš­si­ri­tę iš kiau­ši­nių ping­vi­nų jau­nik­liai bū­na pil­ki ir pū­kuo­ti – tar­si ap­si­gau­bę sto­rais kai­li­nu­kais. Vė­liau jie pa­si­da­ro ru­di, o ga­liau­siai, kaip ir su­au­gę jų tė­vai, įgau­na juo­dą ir bal­tą spal­vas.

Kak­tu­sų sko­nį nuo se­no ži­no­jo Ame­ri­kos in­dė­nai. Šian­dien daž­niau­siai gar­džiuo­ja­ma­si kak­tu­sų vai­siais. Jie val­go­mi ža­li, de­da­mi į sa­lo­tas, šiais vai­siais puo­šia­mi py­ra­gai, le­dų tor­tai. Iš sul­tin­gų, aro­ma­tin­gų vai­sių ver­da­mi dže­mai, uo­gie­nės, taip pat ge­ria­mos kak­tu­sų sul­tys. Kai ku­rio­se kak­tu­sų gau­sio­se ša­ly­se jų vai­siai net­gi at­sto­ja sal­dai­nius. Štai Mek­si­ko­je ir JAV vai­kai val­go cuk­ruo­čius – cuk­raus si­ru­pe vir­tus kak­tu­sų vai­sius. Juo­se yra vi­ta­mi­nų E ir C, nau­din­gų mik­ro­ele­men­tų.

Opun­ci­jos bu­vo pir­mie­ji kak­tu­sai, su ku­riais su­si­pa­ži­no eu­ro­pie­čiai. Fi­ga­vai­sės opun­ci­jos vai­siai ir ūg­liai nau­do­ja­mi mais­tui. Šio au­ga­lo tė­vy­nė yra tro­pi­nė Ame­ri­ka. Daž­nai sa­ko­ma: Či­lė – kak­tu­sų tė­vy­nė.

Opun­ci­jos vai­siai dar va­di­na­mi in­dė­niš­kai­siais vai­siais. Jie už­au­ga nuo fi­gos iki kriau­šės dy­džio ir yra žals­vi, rau­do­ni ar oran­ži­niai. Pas mus at­ve­ža­mi be­spyg­lių kak­tu­sų vai­siai. Per­pjau­tus pu­siau ir pa­gar­din­tus cit­ri­nų sul­ti­mis juos ge­riau­sia val­gy­ti na­tū­ra­lius. Vals­ty­bė­se, kur opun­ci­jų fi­gų už­au­gi­na­mi pra­mo­ni­niai der­liai, iš jų spau­džia­mos sul­tys, jie nau­do­ja­mi dže­mui, si­ru­pui ga­min­ti. Šios fi­gos yra ge­ras prie­sko­nis ir na­tū­ra­lus mais­ti­nis da­žas.

Ai­das – tai gar­so ban­gų, at­si­mu­šu­sių į ku­rią nors kliū­tį, su­grį­ži­mas – kaip ir esant švie­sos at­spin­džiui. Įsi­vaiz­duo­ki­te, kad esa­te kal­no pa­pė­dė­je, o kliū­tis, į ku­rią tu­ri at­si­muš­ti gar­sas, pa­vyz­džiui, koks nors pa­sta­tas, yra aukš­čiau jū­sų – ant to kal­no. Jums su­ri­kus gar­so ban­gos at­si­muš į pa­sta­tą ir iš­si­sklai­dys erd­vė­je. O jei at­si­sto­si­te vie­na­me aukš­ty­je su kliū­ti­mis ar­ba kiek aukš­čiau, su­ri­kus bal­sas „par­eis“ – t. y. gar­so ban­gos at­si­muš į kliū­tį, į že­mę ir su­grįš prie jū­sų.

Fi­zi­kai ga­li pa­tar­ti, kaip „su­ras­ti“ ai­dą ne­ly­gio­je vie­to­je, mat dar rei­kia mo­kė­ti jį su­kel­ti. Vi­sų pir­ma, ne­rei­kia at­si­sto­ti per ar­ti kliū­ties: gar­sas tu­ri pra­ei­ti pa­kan­ka­mo il­gio ke­lią – ki­taip ai­das su­grįš per anks­ti ir su­si­lies su pa­čiu gar­su. Ži­nant, jog gar­sas pra­bė­ga 340 m per se­kun­dę, ne­sun­ku su­pras­ti, kad, at­si­sto­jus 85 m nuo kliū­ties, jūs tu­ri­te iš­girs­ti ai­dą ly­giai po pu­sės se­kun­dės gar­sui ki­lus.

Ne į vi­sus gar­sus ai­das at­si­lie­pia vie­no­dai aiš­kiai. Juo griež­tes­nis, la­biau iš­tęs­tas gar­sas, juo ai­das aiš­kes­nis. Ge­riau­sia ai­dą su­kel­ti plo­jant del­nais. Žmo­gaus bal­sas, ypač vy­riš­kas, šiam tiks­lui ma­žiau tin­ka. Aukš­ti mo­te­rų ir vai­kų bal­sų to­nai duo­da aiš­kes­nį ai­dą.