Ukmergėje gyvenanti Indrė cerebriniu paralyžiumi serga nuo gimimo.
Nuo vaikystės daugelį veiksmų atlieka kaire ranka – ši jos pusė mažiau paralyžiuota už dešinę. Indrė susiduria ir su judėjimo sunkumais – įsikibusi į vaikštynę keletą žingsnių pereina per kambarį, tačiau ilgesnį atstumą gali įveikti tik sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje.
Vis dėlto ji įsitikinusi – kitiems būna kur kas blogiau. Cerebrinis paralyžius pasireiškia įvairiai: gali kamuoti epilepsijos priepuoliai, kalbėjimo, mokymosi sunkumai ir pan. „Esu dėkinga savo negaliai, kad ji, palyginti, nėra tokia ryški“, – portalui LRT.lt sako Indrė. Ji sėkmingai baigė mokyklą, mokslus kolegijoje, paskui rado darbą pagal specialybę.
„Dabar daugelis skundžiasi, kad per karantiną tenka sėdėti namuose, o aš tokiomis sąlygomis gyvenu jau 30 metų. Taip susiklostė, kad su mama ir jos draugu gyvename ketvirtame aukšte, name nėra lifto. Mano socialinis gyvenimas smarkiai apribotas, kadangi šeimos nariams tenka mane nešti į apačią, paskui – ir į viršų. Kiekvienas mano išėjimas į lauką pasivaikščioti ar sutvarkyti reikalų vyksta beveik kaip karinė operacija“, – pasakoja Indrė.
Gyvenimą valdo ne liga
„Buvau užauginta taip, kad visada galvojau, jog ne liga valdo gyvenimą. Kadangi negalią turiu nuo gimimo, esu su ja susigyvenusi, man ji nekrenta į akis“, – šypteli Indrė. Ji sako išmokusi iš kiekvienos gyvenimiškos situacijos pasiimti tik tai, kas geriausia. Užsimerkti prieš tamsą ir įžvelgti šviesiąją pusę.
Padedama šeimos narių, Indrė stropiai mokėsi. Dabar nuotolinis mokymasis jau tapo įprastu reiškiniu, tačiau prieš daugiau nei dešimtmetį mokydamasi iš namų Indrė jautėsi atskirta nuo klasės draugų. Augo sesės ir brolio draugijoje, tačiau įžengę į paauglystę visi kuriam laikui pasinėrė į savus pasaulius. Indrei trūko ir paprasčiausių išėjimų į kiemą, nerūpestingo bendravimo su bendraamžiais.
„Buvo nustebusiųjų, kad mokykloje pasiryžau laikyti brandos egzaminus. Klausė, nejaugi ketinu mokytis toliau. „Taip, – atsakydavau, – o kur man dėtis? Jei galvą ant pečių turiu, reikia ją išnaudoti, o kad kūnas neveikia, tai čia jau kita problema“, – prisimena pašnekovė.
Nepraleidžia ir darbo vakarėlių
Sėkmingai baigusi mokyklą, Indrė įstojo mokytis buhalterijos. Stropiai studentei neteko ilgai sėdėti be darbo. Atlikti baigiamosios praktikos Indrę į įmonę priėmė mamos pažįstama, ji vėliau praktikantę rekomendavo kaip gerą darbuotoją.
„Po mokslų baigimo nepraėjus nė metams, man paskambino tos moteriškės vyras ir pasiūlė dirbti naujai įsteigtoje įmonėje. Pasiūlymą priėmiau, o po metų viršininkas mane rekomendavo dar dviem savo pažįstamiems, tad šiuo metu dirbu trijose įmonėse“, – pasakoja Indrė.
Ji prisimena ir malonų pirmą pokalbį su vadovu. Išvydęs Indrę, jis atvirai prisipažino, jog pirmą sykį bendrauja su neįgaliuoju, tad jeigu jo elgesys pasirodytų netinkamas – leptelėtų ne tokį žodį ar ne taip pažiūrėtų, – iš anksto atsiprašo. Nors dirba iš namų, Indrė džiaugiasi turėjusi progą susipažinti su darbo kolektyvu.
„Kol nebuvo pandemijos, vykdavau į darbo vakarėlius, yra tekę dalyvauti ir kalėdinėje šventėje. Kolegos sakydavo, kad nori su manimi susipažinti, pamatyti, kaipgi atrodo ta mūsų Indrė“, – šypsosi pašnekovė.
Jauna moteris atvira: Ukmergė – ne didmiestis, išriedėjus į gatvę su neįgaliojo vežimėliu justi smalsūs aplinkinių žvilgsniai, bet jie jos netrikdo. „O ką? Esu, kokia esu. Jei kas ir pasižiūri, nuo to blogiau ne man – čia nebent tas žmogus parodo savo neišprusimą“, – kalba Indrė.
Nuo šliaužimo atsivėrė žaizdos
Indrė kartu su mama ir jos draugu tebegyvena tame pačiame bute, kuriame augo. Anksčiau drauge gyveno ir seneliai, tačiau jau keletą metų jų nebėra. Sunkumų moteriai kelia ne tik tai, kad butas – ketvirtame namo be lifto aukšte. Judėti sunku ir po kambarius – pro duris sunkiai telpa neįgaliojo vežimėlis, ne viską pavyksta pasiekti. Indrė sako, kad jos diena atrodo kaip eilinio žmogaus, tik kad ji visus veiksmus atlieka šliauždama arba klūpėdama ant kelių.
„Kad nereikėtų prašyti mamos, beveik visus buitinius veiksmus man tenka atlikti ant kelių – norint įsipilti stiklinę vandens, nueiti į tualetą ir pan. Tačiau net ir ant kelių ne visada pavyksta apsisukti vonioje, virtuvėje. Esu visiškai priklausoma nuo kito žmogaus. Nuo nuolatinio šliaužimo man ant kelių atsirado nuospaudų, jie tapo žaizdoti. Būna, kad šliauždama ant grindų palieku kraujo pėdsakus“, – pasakoja Indrė.
Svajoja apie būstą
Didžiausia Indrės svajonė – apsigyventi bute pirmame aukšte ir jį prisitaikyti taip, kad po namus galėtų laisvai judėti neįgaliojo vežimėliu. Tiesa, pačios santaupų naujam būstui nepakanka, o pagalbos iš valstybės institucijų Indrė sako nesulaukianti.
„Socialinio būsto man niekas net nesiūlo, nes esu dirbantis, papildomų pajamų gaunantis žmogus. Kita vertus, gal tai ir nebūtų pati geriausia alternatyva. Ne paslaptis, jog bent jau Ukmergėje socialiniuose būstuose gyvena tokia kompanija, pas kurią kas kelias valandas važinėja policija. Pati esu iš tvarkingos šeimos, negeriu, nerūkau, tad socialiniame būste, ko gero, jausčiausi nelabai saugiai“, – atvirauja pašnekovė.
Ji iš valstybės sulaukė pasiūlymo pasinaudoti nuomos kompensacija, tačiau ir čia tenka atsimušti į sieną. „Tokiame miestelyje kaip Ukmergė būtų neįmanoma susirasti būstą, kurį šeimininkas sutiktų nuomoti neįgaliam žmogui ir leistų nuomojamą butą prisitaikyti pagal neįgaliojo poreikius“, – kalba Indrė.
Dar viena alternatyva – imti banko paskolą ir būstą pirkti pačiai, tik ir čia bankai Indrei nelabai gali padėti. „Kai bandžiau kalbėtis dėl paskolos, sulaukiau neigiamo atsakymo. Jis buvo motyvuojamas tuo, kad nors ir dirbu trijose įmonėse, jos nedidelės, todėl mano pajamos gali būti nestabilios.
Oficialiai dėl paskolos dar nesikreipiau, tačiau man sako, kad vis vien sulaukčiau neigiamo atsakymo, o jis būtų įrašytas į banko istoriją ir užkirstų kelią vėlesnėms galimybėms gauti paskolą. Sakė, kad jei kažkas keistųsi su pajamomis, tada galiu bandyti kreiptis.
Būsto paieškomis užsiimu jau apie penkerius metus, bet vis kažkur atsimušu… Kyla įspūdis, kad žmogui geriau niekur nedirbti, oficialiai savęs nerealizuoti, tada gal pavyktų sulaukti pagalbos“, – svarsto Indrė.
Prašo žmonių pagalbos
Po ne vienus metus trunkančių pastangų įsikelti į nuosavą, pagal jos poreikius pritaikytą būstą Indrė sako nusprendusi pati ieškoti būdų, kaip įgyvendinti svajonę. Taip ji padedama draugų ir šeimos įkūrė paramos fondą „Mažiau laiptų“. Lūžio tašku tapo negyjantys keliai. „Pasiekė tokį lygį, kad supratome, jog reikia kažką keisti“, – sako ji.
„Labai noriu nuosavo ir pritaikyto būsto. Tikiu, kad stebuklus kuria paprasti žmonės“, – taip į žmones internete kreipėsi pagalbos paprašyti išdrįsusi Indrė. Jos tikslas – surinkti 40 tūkst. eurų.
„Tokios sumos turėtų pakakti dviejų kambarių butui Ukmergėje įsigyti ir jam kažkiek prisitaikyti pagal savo poreikius. Jau šeštus metus esu dirbantis žmogus, truputį turiu santaupų pragyventi, bet sumos būstui nusipirkti pati niekaip nesutaupyčiau“, – neslepia Indrė.
Įsitikinusi, kad verkšlenimas nepadės
Moteris šypteli: persikraustymas į naują butą neabejotinai taptų nauja jos ir jos šeimos gyvenimo pradžia. „Žinoma, iš pradžių būtų sudėtinga prisitaikyti prie naujų sąlygų. Po 30 metų šliaužiojimo keliais tektų priprasti judėti vežimėliu ir pan., bet manau, kad viskas būtų pasiekiama“, – sako Indrė.
Vieną dieną ji svajoja prisistatyti taip: „Sveiki! Aš – Indrė iš pirmo aukšto. Ir mano gyvenime įvyko stebuklas.“ Ji tiki – visada yra išeitis.
„Žinau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime pakanka savų bėdų, bet manau, kad svarbiausia – susigyventi, susitaikyti su tokia situacija, kokia ji yra, ir visą laiką ieškoti išeities. Nes jeigu tu sėdėsi, dejuosi ir verksi, nuo to niekas nepasikeis. O išeitis visada yra, tik tam turi būti tinkamas laikas, į gyvenimą turi ateiti tinkami žmonės ir turi niekada nepasiduoti“, – sako Indrė.
Viktorija Lideikytė, LRT.lt
