Kęstutis Česnaitis besidomintiems Ukmergės kultūriniu gyvenimu gerai žinomas kaip dramaturgas ir režisierius, ilgą laiką gyvenęs bei kūręs Ukmergėje. Šiandien menininkas dalinasi savo mintimis apie dramaturgijos kūrimą, darbą su profesionaliais ir mėgėjais teatralais, prisiminimais.
Kaip jūs pradėjote rašyti dramaturgiją, pjeses? Kodėl? Atrodo, tai – gana sunkus žanras. Tikrai ne visi išdrįsta jo imtis.
Literatūros žanras – drama – yra pats sunkiausias žanras. Tie, kurie dabar galvoja, kad rašo dramą, man yra juokingi. Dialogas nėra drama. Galiu pasakyti tik vieną dalyką – dar Balys Sruoga sakė, kad pradėti reikia nuo įvykio. Pati pradžia – nuo įvykio. Drama negali prasidėti monologu. Įvykis veja įvykį. Dramaturgijoje yra įvykių grandinė. Ji eina į kulminaciją, kur išryškėja visi herojų norai. Ir tada – atomazga. Arba mirtis, jeigu tragedija, arba komedija, jeigu kokie nors pašaipūnai puotauja, ar dar kitaip gali baigtis.
Balys Sruoga Kaune Vytauto Didžiojo universitete vedė teatro seminarą, į kurį galėjo rinktis Kauno studentai ir abiturientai, kurie norėjo dirbti teatre. Jis dėstė teoriją ir praktiką. Ta teorija ir praktika praverčia bet kam, kuris norėtų eiti dirbti į teatrą, kurti dramaturgiją, išmokti dramaturgijos pagrindų.
Iš esmės, perprasti šitą žanrą – dramą – reikia daug patirties. Reikia vidinio intelekto. Reikia labai plataus akiračio, kad galėtum suvokti kiekvieno personažo charakterį, juos sujungti. Tarp jų įvyksta drama, konfliktas. Reikia išspręsti ėjimus. Pirmiausia teoriškai, kad po to nuvestum liniją per visą įvykių grandinę iki kulminacijos, kuri yra aukščiausias taškas, ir po to eiti iki finalo. O finale išaiškėja viskas – režisierius gali daryti sprendimą, kaip jam atrodo. Sprendimas gali būti blogas, dėl to viskas priklauso nuo režisieriaus intelekto, kaip jis suvoks finalą – primityviai arba įdomiai.
Palieskime Šekspyrą. Dėl to ir kilo ginčai, kai vienu metu suabejota Šekspyro autentiškumu. Vieni aiškino – negali būti, jeigu tu nebuvai už jūrų, nenuplaukei į egzotiškus kraštus, jei buvai tik Anglijoje, tai kaip tu gali rašyti apie Danijos karalius. Nematęs pilies. Iš pasakojimų? Tai bus netikra. Išaiškėjo, man ta versija priimtina, kad to meto karaliaus diduomenė, aukšto rango didikai, nutarė padėti Šekspyrui, kuris turėjo „Globus“ teatrą, ir rašė jam. Perduodavo mintį.
Kas tai – teatras? Tuo metu tai buvo žaidimas. Dabar jis sureikšmintas kitaip.
Kur vedu? Vedu, kad norint rašyti dramą, reikia labai daug patirties, reikia išminties. Jeigu tu to neturi, neparašysi jokios dramos. Nesukursi to, kas būtų įtaigu.
Pavyzdžiui, pažiūrėjau „Vilkmergės raganos“ įrašą. Iki to etiudo, kur Agota (aktorė Gertrūda Krikštaponienė) rėkia: „Jis mane pamatė“, kokia eina įvykių grandinė. Pradžioje Lukšienė jai liepia užkasti katino kojas ir ji šaukia „Ignai, pamatyk mane!“ Kulminacijoje: „Jis mane pamatė“. O finale klausia: „Ar man skaudės?“ Labai šitas etiudas gražus. „Tave apglėbs ugnis, kaip apglėbia motina vaiką“, – pasako seniūnas Tacas. Tarp kitko, seniūnas Tacas yra realus personažas. Ukmergėje buvo Tacų linija.
Kaip sukūrėte „Vilkmergės raganą“?
Įdomus dalykas: pas mano brolį Vytautą Česnaitį teatre ir mano filme „Lėlės veidas“ vaidino Vytautas Vyčas. Jis, kaip ir muziejininkas Raimundas Ramanauskas, neišlįsdavo iš archyvų. Būtent V. Vyčas rado penkių eilučių įrašą apie raganų deginimą. Ten yra pažymėta, kad Vilkmergėje 1587 metais buvo sudeginta žydo kepėjo Mėjerio tarnaitė Agota Jurėnaitė. Dėl ko? Dėl to, kad atseit pakasė katino kojas prieš žirgyną. Viskas taip susidėliojo, kad tuo metu ir Gertrūda, ir Arūnas Zgirskas, kurie vaidino, sugrįžo iš Airijos.
Pjesė „Vilkmergės ragana“ buvo statoma teatre „63 kėdės“, ją režisavote pats. Pasidalinkite įsimintinomis akimirkomis.
„Youtube“ platformoje yra spektaklio „Vilkmergės ragana“ vaizdo įrašas. Noriu atkreipti dėmesį, kad Gertrūda unikaliai įkūnijo Agotos vaidmenį. Jos prigimtis padėjo suvaidinti taip įtaigiai. Kai vyko „Vilkmergės raganos“ kulminacija, jinai sako: „Jis mane pamatė“. Mano personažas – vienuolis Herbačiauskas, kuris įkalbinėjo ją atsiversti, sakydamas, kad tave apsėdęs šėtonas, velnias, prieštaravo. Ir sakė, kad bajoro Žardeckio žirgininkas Ignas Bielanis, kurį vaidino Arūnas Zgirskas, niekados tavęs nei mylėjo, nei nori mylėti. O jinai įsitikinusi, kad vis dėlto galbūt pamils. Ir štai kas įvyksta. Momentas. Gertrūda rodo, sušukdama: „Jis mane pamatė!“ Šalia stoviu aš – Herbačiauskas, sakau: „Atsipeikėk“. Einu pro stalą ir pažiūriu į sieną, o ten stovi Bielanis ir kerėtoja Lukšienė, kurią vaidino Monika Dambauskaitė. Prašiau jos, kad tuo metu ji nusimestų skarą, paleistų plaukus. Taip jinai tampa jauna. Kokia mintis? Šitame etiude aš ir norėjau pasakyti, kad ragana turi amžiną gyvenimą. Kerėtoja, turiu omenyje. Jos tie burtai, pavadinkime taip, apsėdę kiekvieną iš mūsų. Šitas etiudas yra kulminacija.
Tai nėra vienintelis jūsų dramaturgijos kūrinys, kuris išvydo sceną. Buvo pastatytas ir „Mirtininkas“.
Dėl „Mirtininko“ – kai spektaklis buvo rodomas Latvijoje, kur vyko tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis, režisierius V. Česnaitis surado originalų sprendimą. „Mirtininke“ labai ryškiai suvaidino Kęstutis Kadžius. Tikrai labai ryškiai. K. Kadžius tarptautiniame mėgėjų teatrų festivalyje Latvijoje gavo apdovanojimą už geriausią vaidmenį. „Mirtininkas“ – tai mirties ir gyvenimo klausimas. Būties. Grįžtame vėl prie Šekspyro. Kaip Hamletas klausė „Būti ar nebūti?“, čia – panašiai. Kaip parodyti tą mirtį? Kaip papasakoti apie mirtį gyviesiems? K. Kadžiaus personažas kreipiasi į Kūrėją, Aukščiausiąjį, mąsto: „Kodėl mano gyvenimas teka šitaip, o ne kitaip?“ Juk yra kažkokia likimo ranka. Kas atsitinka, kai įvyksta gyvenimo lūžiai? Jeigu jų neatlaikai, tuomet tau baigta. Užgęsti…
Taip pat pastatytas ir trečias spektaklis?
Taip, „Šokis virš ribos“.
Jūs pats režisavote?
Taip.
Neseniai išleista nauja jūsų dramaturgijos knyga. O kaip ateina idėjos? Ar kas nors pasiūlo, ar pačiam sukirba? Gal būna ir taip, ir taip?
Imkime „Vilkmergės raganą“. V. Vyčas tas penkias eilutes parodo V. Česnaičiui, o jis – man. Kas vyksta? Padedu ir nebekreipiu dėmesio. O 2008-aisiais, kai buvo organizuojamas respublikinis Aukštaitijos literatų konkursas, ėmiau ir prisėdau.
Pjesę „Vilkmergės ragana“ parašiau maždaug per mėnesį (kadangi laikas buvo ribotas) ir išsiunčiau į tą konkursą. Jei neklystu, Raimondas Kašauskas buvo konkurso komisijos pirmininkas. Po kurio laiko gavau pranešimą, kad „Vilkmergės raganai“ skiriama pirma vieta. Gavau pirmosios vietos diplomą. Taip ir palikau. Drama, pjesė yra. Įdėjau ją į dramaturgijos knygą. O 2012-aisiasi aš ją pats ir režisavau.
Yra ir pjesė jaunimui?
Taip, „Šilkinės kilpos“.
Tai pjesė, kurios veiksmas vyksta bunkeryje, esančiame buvusioje raketinėje bazėje Ukmergės rajone, Kopūstėlių miške? Pasitraukus sovietams, bazė ilgam liko apleista.
Taip, ten. Tuo metu ten kažką griovė, kažką tvirtino. Vėliau kažkas privatizavo. Aš ten važinėjau ir norėjau išsiaiškinti, kaip yra su tais angarais. Pjesės idėja išplaukė iš mano tos patirties. 2000-aisiais metais vėl buvo paskelbtas konkursas. Išsiunčiau pjesę į Vilnių. Ji buvo išspausdinta „Naujosios dramaturgijos biuletenyje“ Nr. 4. Biuleteniui pjeses atrinko teatralai. Kino ir teatro kritikė Rasa Paukštytė parašė įvadinį žodį.
Dabar pjesių yra keliolika. O koks buvo pats pirmas jūsų parašytas dramos kūrinys?
Pati pradžia – „Eskizuose“. Kai tik mes pradėjome juos leisti. Pirmiausia, rodos, buvo išspausdinta pjesė „Mirtininkas“, o kitame numeryje – pjesė „Polis ir Tina“.
Kaip sugalvojote jas parašyti? Ar specialiai „Eskizams“, ar teatrui? Ir apskritai, kai rašote pjeses, ar galvojate, kad jos bus pastatytos, kas jas statys? Ar jos tiesiog gimsta ir paliekat jas?
Aš visą laiką matau konkretų režisierių arba konkretų teatrą. Nesvarbu, jei tu nestatysi, gal kitas režisierius paims ją į rankas. Bet aš vis tiek viliuosi, jog bus tai realizuota. Gal net po keliolikos metų…
Tarp kitko, Jonas Lankutis yra pasakęs, kad literatūrinės dramos yra vienadienės. Kas yra literatūrinė drama? Tu pakalbėjai, tada jis pakalbėjo, tada dar kas nors pakalbėjo. Tai labiau poemos. Justinas Marcinkevičius buvo ne dramaturgas, jis buvo poetas, poemų rašytojas. „Mažvydas“, „Katedra“, „Mindaugas“ – kaip sunkiai iš jų režisieriai lipdė dramą. Prisimenu, Vytautas Paukštė, Klaipėdos dramos teatro aktorius, pripažino – čia gi ne drama, o poema. Ir tą poemą reikia padaryti dramaturgiškai. Tai režisieriui, kuris neturi fantazijos, yra peilis. Ką daryti su ja? Tada tekstą tempdavo iškilūs aktoriai, kaip kad V. Paukštė.
Paklodės, paklodės, paklodės – turiu omenyje, teksto. Išeina viskas dirbtina. Išėjo vienas pakalbėjo, kitas pakalbėjo, kažkas nukrito ar prabėgo, apšvietimą pakeitė. O kas toliau? Kur čia kada įvyks dramaturginis konfliktas? J. Lankutis tai pabrėžė. Jis sakė, kad literatūrinė dramaturgija užima 80 procentų, o likusi yra ta, kuri laikosi dramaturgijos taisyklių.
Pasikartosiu: poetiniai tekstai nėra drama. Aš tai vadinu dialogais. Įvykis, įvykis, įvykis ir dar kartą įvykis. Iš įvykių eina tekstai. Įvykiai, kaip grandinė, eina tolyn, tolyn, tolyn.
Tarp kitko, visos mano pjesės yra skirtos ne tik teatrui, bet ir kinui. Aš rašau pjesę ir iš karto matau kino filmą.
Tai jūs daugiau ir kūrėte kaip kino režisierius? Gal dėl to ir pradėjote rašyti dramaturgiją.
Taip. Tiksliai. Labai gerai pataikei. Pirmiausia prie kino ėjau. Norėjau nufilmuoti tuos epizodus, kuriuos rašiau teatrui.
Teko matyti jūsų filmą „Geležėlė“.
„Geležėlė“ – iš pradžių gal atrodo juokinga, o paskui paaiškėja, kad ji yra drama. Yra ten konfliktėlis, meilės trikampiukas. Tą „juokingą“ personažą sukūrė Sigitas Labanauskas. Man Sigitas labiausia patiko, ten, filme, jis kaip prievaizdas. Koplyčia griūva. Kas nori, tas eina. Kaip būdavo kaime – ateina pirmininkas ir pasako: „Tu būsi sargas, eik ten, pastovėk, kad neitų vogti.“ Anksčiau gi taip ir buvo. Imkim, kad ir Vaitkuškio dvaro liekanas. Ten buvo kažkokio tarybinio ūkio raštinė, o visi aplinkiniai iš Vaitkuškio dvaro liekanų po plytą nešė. Jei prieš kurį laiką dar buvo likusi mūrinė siena, žiūrėk, kad po penkerių metų jau ten nebeliko nieko.
Ar jūs žinote savo pjesių kelią po to, kai jas išleidžiate, sudėjęs į dramaturgijos knygas? Ar sužinote, kur kas kokį spektaklį pastatė?
Šiuo metu kontaktai nutrūkę. O ir patys teatralai nelabai nori ieškoti naujų veidų.
Kai sakote, kad rašydamas pjesę matote, kas galėtų ją statyti, kas tas pagrindinis režisierius – jus, jūsų brolis Vytautas, ar omeny turite kitus režisierius?
Kiekvienam norėčiau pasiūlyti, bet gal dar nepribrendo laikas. Mano tekstų net brolis nesuprasdavo.
O teatrams pasiūlote savo kūrybą?
Ne, aš nesiūlau. Ten yra sava tvarka. Kultūros ministerija gauna projektus, kuriuos finansuoja. Bet teatrai dažniausiai renkasi užsienietiškus kūrinius. Tarp kitko, Juozas Miltinis, savo monologuose labai gražiai kalbėjo: „Gėda būtų, jeigu nacionalinė dramaturgija būtų nustumta į šoną.“ Deja, teatrai renkasi tą, renkasi aną, o nacionalinė dramaturgija palauks. Va šitas palauks. Anas irgi palauks.
„Šilkinės kilpos“ yra ir naujai išleistoje knygoje „Dramos“. Naujame leidime aš pjesę truputėlį pakeičiau. Įsivaizduoji, ką reiškia patirtis. Parašiau 2000-aisiais. O dabar, kai prabėgo per dvidešimt metų, jau yra didelis skirtumas. Išaugo patirtis. Ir aš pats pjesę redagavau. Dabar atrodo man, kad ji tokia ir turėtų būti.
Įdomus ir kitos pjesės „Užmirštoji siela“ likimas. 2000-aisiais ši pjesė dalyvavo respublikiniame radijo pjesių konkurse ir laimėjo trečią vietą. Iš Lietuvos televizijos gavau raštą, tai buvo maždaug lapkričio pabaiga ar gruodžio pradžia, kad kitais metais gausime lėšų pirmosios, antrosios ir trečiosios vietos laimėtojų pjesių pastatymui radijo teatre.
Ar pastatė?
2000-aisiais įvyko perversmas, pasikeitė vadovybė, visus tuo popierius, programas išmetė. Atėjo nauji žmonės ir pradėjo savo programą daryti. Labai gaila, bet taip įvyko.
Koks buvo jūsų pirmasis išsilavinimas?
Vilniaus kultūros mokykloje baigiau režisūrą. Buvau teatro režisierius. Po to įstojau į Klaipėdos kultūros vadybos mokyklą, kuri vėliau tapo Klaipėdos universitetu.
Ilgai gyvenote Ukmergėje. Kūrėte Ukmergėje. Ką jūs dabar veikiate?
Gyvenu Vilniuje. Dirbu mokytoju. Turiu porą valandų mokykloje. Mano magistro diplomas, įgytas Lietuvos edukologijos universitete, vadinasi „Meno pedagogikos magistras. Teatras“. Mūsų grupė buvo padalinta į dvi dalis – teatro ir šokio. Turiu diplomą, kuris leidžia man dirbti mokykloje, taip pat ir valstybiniame teatre.
Norisi rimto kolektyvo, kad atskleisčiau tikrą dramą, tikrą žmogų. O privačios teatro studijos turi išsilaikyti pačios… Gausi finansavimą, gali dirbti. Negausi – teatro trupė išsivaikščios.
Visų privačių teatrų toks gyvenimas. Jeigu tai ne valstybės ar savivaldybės teatras, kuris dotuojamas, išsilaikyti sunku.
Reikia, kad būtų etatai. V. Česnaitis jau seniai sakė, kad ir Ukmergė galėtų tokį teatrą turėti.
Jeigu būtų režisieriaus etatas, tuomet režisierius pasikviečia teatro žmonių, kuriems skiria kad ir po pusę etato. Žiūrėk, jau yra branduolys, su kuriuo galima rimtai pradėti kurti. O dabar tie būreliai, jie yra, bet…
Nors mano diplomas leidžia turėti profesionalų kolektyvą, dirbti su profesionalais, bet reikia komandos, bendraminčių, kurie patikėtų. Reikia, kad valdžia būtų tam neabejinga. Kad atsirastų interesas susidomėti tokia teatro perspektyva. Dabar trūksta tinkamų aplinkybių, kad būtų galima įkurti teatrą.
Dirbant su mėgėjais yra tam tikra specifika. Žmonės vaidinti ateina po darbų. Vieni teatre ieško saviraiškos, kiti – laisvalaikio galimybių. Profesionalumo kuriant vaidmenis nelabai gali reikalauti, nebent yra aktorius, kuris iš savęs, kaip sakėte Gertrūda, atitinka personažą.
Mėgėjų teatre reikia stengtis kurti. Kiekvieną dieną, ar kas kelias dienas. Ateinam ir dirbam, dirbam. Juodą, juodą darbą reikia padaryti. O tada jau kažkoks rezultatas ir bus.
Aktorius laiko rankoje kelnę ir spektaklio metu mūrija. Tačiau pirmiausia reikia, kad jis išmoktų ją paimti, žinotų, kaip laikyti, kaip plytą prie plytos padėti. Tuomet žiūrovas patikės mūrininko personažu. Lietuvių aktorių klaida, ypač mėgėjų, – jie vaidina. Jie negyvena savimi. Jeigu tu vaidini, tu jau – nesi tikras. Pamenu aktorių Antaną Šurną, kuris vaidindamas Jaunimo teatro spektaklyje „Skrydis virš gegutės lizdo“, taip įsijautė į savo personažą, kad netikėtai scenoje nuo infarkto mirė. Teatre yra ir daugiau tokių atvejų.
Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje sukauptos tikriausiai visos jūsų išleistos knygos. Paskutiniu metu greta dramaturgijos buvo išleisti ir du romanai. Ar juos galima vadinti autobiografiniais? Tai tarsi sako pavadinimai.
Šiek tiek yra. Negali būti kitaip. Aš negaliu nesiremti savimi. Sakykime, santykis – 50 su 50. Romane taip pat yra įvykių grandinė. Atomazga, finalas. Nuo to niekur nepabėgsi.
Aš vis tik daugiau linkstu į kiną. Kaip minėjau, mano visi literatūriniai kūriniai, netgi pjesės, skirti kinui. Rašydamas jas aš vis tiek daugiau galvoju apie kino scenarijų. Man taip norisi pačiam. Mano tokia specifika. Galbūt norisi erdvės daugiau. Teatras – dėžutė. O aš noriu erdvės. Man reikia rodyti tikrą, natūralią aplinką.
Tiek, kiek teko skaityti, jūsų kūriniai yra tragiški.
Tragiški, taip.
Ar visi jūsų kūriniai tragiški, ar yra šviesių? Aišku, ir tragizmas gali būti su tam tikra šviesa. Ar jūs daugiau tragiškas dramaturgas?
Taip. Man atrodo, kad taip.
Kodėl? Ar jums neįdomu būtų prajuokint? Ar manot, kad tai neturi prasmės? Kodėl einat tragizmo keliu?
Yra tokia mano situacija – aš visada galvoju apie mirtį. „Youtube“ platformoje galima pasižiūrėti įrašą „Vienišo žmogaus sapnas“. Ten visą laiką kalbama apie mirtį. Mirtis…
Žmogaus egzistencija labai įdomi. Iš pradžių atrodo, kad gyvensi amžinai. Po to ateina laikas, kai suvoki: „Aš gyvenu kažkaip nesuvokiamai. Tiek daug visokių įvykių, aplinkybių, kurie mane supa. Aš nejučia keičiuosi. Kas yra? Į veidrodį pasižiūri. Staiga ateina mintis – kad tu jau kažkaip pragyvenai, artėja mirtis.“
Bet apie mirtį savo kūryboje jus galvojate ne tik dabar. Apie tai galvojote gana anksti. Kodėl tai rūpi jums? Juk jaunas žmogus retai susimąsto apie mirtį.
Tai ir norėjau pasakyti. Rodos, pačioje pirmoje pjesėje „Mirtininkas“ – jau tada pajutau tai. Gal tai prigimtinė savybė, netgi taip… Tai net neišsakoma. Tai ateina iš vidaus. Tai yra kraujyje. Krau-jy-je.
Kas jums pačiam ta mirtis? Kodėl jinai svarbi?
Mirtis – tai išsilaisvinimas.
Minėjote, kad iš pradžių net brolis jūsų pjesių nesuprasdavo.
Taip, ir jis, ir dauguma ilgai ieško rakto. Dabar jau atradau kelis profesionalius aktorius, kurie mane supranta. Pagaliau sutikau žmogų, kuris skaito mano tekstą ir priima kaip savo. O kiti skaito – nesuvokia giluminių šaltinių. Tai ką kalbėti tokiu atveju? Tai yra blogai. Aš gi nemoku rašyti jiems. Aš rašau tai, ką aš galvoju apie gyvenimą ir mirtį.
Dėkoju už pokalbį.
