Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro kolektyvas skaičiuoja antrą darbo dešimtmetį. Tai paauglystė žmogui, bet pakankama branda – institucijai.
Labai mėgstame keliones ir dažniausiai keliaujame rudenį, spalio mėnesį. Pasirenkame maršrutą, nutariame, ką norėsime aplankyti. Buvo laikas, kai užtekdavo vidutinio autobuso, o dabar nuomojame tokį, kuris veža daugiau negu 50 keleivių…
Šių metų kelionėje lankėme Stelmužės ąžuolą, prisiminėme seniausio Europoje augalo istoriją. Vieni jį buvo matę besimokydami mokykloje, kiti – tik dabar. Įvairūs įrašai byloja, kad ši Lietuvos įžymybė skaičiuoja nuo 1500 iki 2000 metų. Jau vien faktas, kad šiuo senoliu susidomėjo pasaulio mokslininkai, rodo, jog augalo, kaip ir žmogaus, gyvastis – sveikos šaknys.
Aplankėme Ignalinos atominę elektrinę, Visagino Akvariumų muziejų.
Tolimesnis kelias vedė į Užsienių kaimą pas Lietuvoje žinomą miškininką, kultūrologą, dainininką Rimantą Klimą.
Jo sodyba atkurta tėvonijoje. Nupirkęs iš kaimynų nugriauti skirtą klojimą, įrengė muziejų, apželdino Ažvinčių girioje esančią teritoriją retais ir įdomiais augalais, atstatė buvusią savo tėvų pirtį, sienas nukabino nuotraukomis ir giminės istorija, kuri siekia penkioliktą amžių. Visa tai – gūdžioje girioje, visa tai – iš didžiulės atsakomybės tėvų ir protėvių atminimui ir savo sielos giesmei.
Sodyboje kolektyvas klausėsi Rimanto Klimo dainų, pritariant kanklėms, lūpinei armonikėlei, dalyvavo gyvos tautos istorijos pamokoje.
Tautos dainiaus Maironio 150-osioms gimimo metinėms paminėti pastatyta atminimo lenta, kurioje to krašto jauno žmogaus rankomis iškalti poeto sakraliniai žodžiai „Apsaugok, aukščiausis, tą mylimą šalį, kur mūsų sodybos ir bočių kapai“. Tokia atminimo lenta – girioje, šalia kelio, kuriuo tik retkarčiais pravažiuoja vienas kitas automobilis.
Kodėl Maironis? „Todėl, kad jo mintys ir kūrybos palikimas darė, daro ir darys įtaką tautos gyvasčiai ir jos kultūros raidai“, – sako Rimantas Klimas.
Mūsų kolektyvo žmonės taip pat turi savo istorinę atmintį. Mokame pagal Maironio tekstus parašytas giesmes, suprantame ir bandome savo darbe amortizuoti žmones persekiojančias blogybes. Centro direktorės Sigitos Bakanauskienės rankose skambėjo kanklės ir dainos, o sielas šildė svetingo šeimininko namų aura.
Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro kolektyvo dirbantieji nuolat ieško naujų kelionių maršrutų, naujų potyrių, kad sukaupę savyje teigiamas emocijas ir išmintį, galėtų ją nešti į ukmergiškių namus.
Lina SUKACKIENĖ
Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro administratorė
