Pastaruoju metu vis pasigirsta šnekų apie Pivonijos šile siautėjančius nuogalius. Vieną iš jų, garbaus amžiaus senjorą, pareigūnai pričiupo. Pušyne vaikštinėjančios moterys, mamos su kūdikių vežimėliais pasakoja apie dar du. Vienas iš jų vedžiojasi du šunis, kitas atvažiuoja į mišką su dviračiu. Apie susitikimus su pastaruoju vyruku ir papasakojo į redakciją užsukusios dvi ukmergiškės.
Pirmoji pažintis su juo prieš porą savaičių buvo trumpa. Žingsniuodamos šile įrengtu sveikatingumo taku, jos tiesiog pastebėjo ant suolelio sėdintį vyrą, kuris jų dėmesį atkreipė savo plačia šypsena. Tiesiog spoksojo į praeives ir maloniai šypsojosi. Šalia į suolą atremtas „ilsėjosi“ juodas dviratis.
Praėjo gal pusvalandis, kai, sukdamos ratą, moterys išvydo gretimu taku, šalia akmens, nueinantį bekelnį vyrą. Gal už 10–15 metrų. Jau ne kartą girdėjusios apie iškrypėlį, bičiulės pasistengė nekreipti į jį dėmesio. Nuogaliui, žinoma, to nepakako ir po poros minučių jis tiesiog pasivijo moteris. Sustojęs visai šalia, ėmė sparčiai „darbuotis“ delnu. Marškiniai surišti į mazgą po šonkauliais, ant galvos – kepurė su snapeliu, su batais, kojinėmis ir be jokių kelnių…
– Dink iš čia, prakeiktas iškrypėli! Tuoj paskambinsim į policiją, į redakciją, tuoj ir pačios tave nufotografuosim, – pratrūko miško pabaisos nepabūgusi Evelina.
– Būkit gera, neskambinkit, – nusivylęs, jog nepadarė įspūdžio, ir vis dar nepaleisdamas iš rankų apgailėtino savo „turto“, gašlūnas atatupstas ėmė trauktis į miško tankmę. Kliūdamas už medžių šakų ir krūmų, vos neišsitiesė…
Drąsios ukmergiškės, matyt, pačios padarė įspūdį iškrypėliui ir jis ryžosi susipažinti artimiau. Tikriausiai norėjo įsitikinti, argi išties jo nuogų konkolų moterys nebijo. Tada ir jam jokio malonumo. Kaip „Sveikatos kodo“ laidoje prieš porą dienų kalbėjo žinomas daktaras Juozas Ruolia, iškrypėliai tik ir laukia, kad išsigandusios moterys imtų klykti, spiegti, šaukti… Tada jiems – tikri „orgazmo kalneliai“.
Taigi praėjusio penktadienio vidurdienį vaikštinėdamos po šilą, Evelina su drauge prisėdo vienoje iš pavėsinių, įkurdintoje gražioje miško aikštelėje, ties posūkiu, jauno ąžuolyno kaimynystėje. Išsitraukė iš krepšio braškių indelį, butelį mineralinio vandens. Šitą namelį bičiulės praminė Gegučių stotele, nes visą laiką čia be paliovos turistaujančius praeivius sveikindavo gegutės.
– Tai pietaujate? – nušokęs nuo dviračio, tiesiai į pavėsinę patraukė vyrukas.
– Užkandžiaujame, – atkirto Evelina, atidžiai nužvelgdama nekviestąjį svečią. Gal 30–35-erių metų. Tas pats juodas dviratis. Tie patys mėlyni, languoti ir gerokai palamdyti (matyt, nuo kasdieninio rišimo virš pilvo) marškiniai, ta pati sportinė kepuraitė užpakalin nusuktu snapeliu. Gerokai aptrintos mėlynos treninginės kelnės. Keista, pamanė sau Evelina: jaunas vyras, dailus dviratis ir tokios prastos kelnės. Prie tokio dviračio bent jau šortų ar džinsų reikėtų. Bet juk džinsų taip greitai nenusimausi. O štai „treningus“ švyst ir nuleidai žemyn…
– O kam lazdos reikalingos? Apsiginti? – smalsiai dairėsi ir vyrukas.
– Jei prireiktų, žinoma! – atsakė Evelina. – Maža ką miške sutikti galima. Čia ne tik gegutės kukuoja, ne tik lakštingalos čiulba, gėlės žydi… Dar ir nuogaliai laksto! Beje, visai tokiais pačiais languotais marškiniais kaip jūsų…
– Sako, kad jau sugavo, – vyrukas be perstojo šypsojosi ir stengėsi vaidinti malonų pašnekovą.
– Sugavo, bet dar du liko, – „apšvietė“ moterys naivuolį. Jis dar spėjo papasakoti, jog irgi mėgsta mišką, gamtą, pasidžiaugė, kad labai tvarkingos, gražiai įrengtos poilsiavietės Visagine. Matyt, anuose miškuose irgi neretai „darbuojasi“, o gal ir kilęs iš ten.
Palinkėjęs ukmergiškėms gero poilsio, supratęs, kad kelnių šį kartą mautis neverta, „treninginis King Kongas“ sėdo ant savo juodojo dviračio ir nurūko didžiuoju pušyno ratu.
