Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje atidaryta paroda, skirta Jono Meko 100-o metų sukakčiai paminėti. Atidarymo metu prisiminimais bendraujant su juo pasidalijo fotomenininkas Arūnas Kulikauskas.
Apie įžymųjį menininką papasakojo parodos sumanytojas ir kuratorius Tomas Ivanauskas.
1944-aisiais J. Mekas su broliu Adolfu pasitraukė į Vakarus. Penkerius metus praleido įvairiose darbo bei pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, 1949-aisiais emigravo į JAV. Apsistojęs Niujorke išgarsėjo kaip avangardinio kino kūrėjas, pradedančių menininkų globėjas. Pirmą kartą į Lietuvą sugrįžo tik po 27-erių metų. Todėl parodoje eksponuojamos 27 fotografijos. Tai – J. Meko ir jo artimųjų nuotraukos, nufotografuotos jo dviejų apsilankymų Lietuvoje 1971-aisiais ir 1977-aisiais metu.
J.Meką fotografavo žymūs Lietuvos fotomenininkai – Antanas Sutkus, Viktoras Kapočius, Algimantas Kunčius bei jo žmona fotografė Hollis Melton, kurios darbai, nors buvo skelbiami JAV žurnaluose, iki šiol niekada neeksponuoti parodose.
Parodą organizuoja Lietuvos nacionalinis dailės muziejus kartu su Jono Meko vizualiųjų menų centru.
Ukmergės rajone įsikūręs fotomenininkas A. Kulikauskas, gyvenęs Niujorke ir bendravęs su J. Meku, pasidalijo savo įspūdžiais.
J.Mekas Niujorke įkūrė filmų archyvą. Tai – 3 aukštų filmų archyvo pastatas, kurį tvarkė 4 žmonės. Čia buvo rodomi filmai, o J. Mekas susitikdavo su įvairiais žmonėmis. Draugystė užsimezgė nuo pirmojo A. Kulikausko apsilankymo ir, bėgant laikui, tvirtėjo.
„Kai kalbu apie J. Meką, kalbu apie save“, – sakė A. Kulikauskas, nes dvylika metų diena iš dienos praleido kartu.
A.Kulikauskas archyve savanoriavo – lemputę įsukdavo, čiaupus taisydavo, atlikdavo kitus pagalbinius darbus
J.Meką kviesdavo į renginius, o jis vesdavosi su savimi dar porą menininkų. Taip jo draugijoje ne vienam atsivėrė Niujorko meno pasaulis.
Pasak A. Kulikausko, J. Mekui archyvas buvo labai svarbus. Jis nusipirko pastatą, kaip kevalą, už niekingą sumą. Ėmė paskolą remontui. Turėjo kasmet mokėti bankui. Todėl rūpinosi ne savo atlyginimu, o surinkti pinigų paskolai. „Įstaiga gyvavo entuziazmu ir šventa dvasia, – pasakojo A. Kulikauskas. – O pats J. Mekas buvo kaip švyturys visiems pradedantiems, nežinomiems menininkams, sukūrusiems pirmą filmuką. Įtraukdavo juos į programą ir pristatydavo.“
Jam svarbu buvo išsaugoti filmų poeziją, todėl, gavęs pasiūlymą, archyvo nepardavė. J. Mekas siekė išsaugoti savo draugų filmus, nes juostos, laikui bėgant, susiraižo, filmai žūsta.
J.Mekas dirbdavo nuo 9 val. ryto iki 12 val. Tada būdavo atidaromas vynas, priimdavo žmones. Jo svečiai – iš viso pasaulio – prancūzai, rusai, italai, ispanai, japonai.
Ketvirtadieniais J. Mekas sūnui Sebastianui kepdavo bulvinius blynus pagal savo mamos receptą. Jais vaišindavo menininkus, užsukusius į svečius.
A.Kulikauskas parodą praplėtė ne tik pasakojimu, bet ir atsineštais daiktais. Tai – padovanota J. Meko kamera, dvi jo filmų fotografijos, darytos A. Kulikausko pasigamintu prietaisu, fiksuojančiu garso takelį. Taip pat – A. Kulikausko lazda, simbolizuojanti ėjimą per pasaulį, nesvarbu kur eitum, Sebastiano žaislas – Mapetų šou lėlė, kurią J. Mekas davė A. Kulikauskui, pasiųsdamas jį į lietuvių bendruomenės renginį skaityti eilių vietoje savęs. Pats į tą renginį nenorėjo eiti, nes skyrėsi požiūriai. Kai ieškojo pinigų pirmajai kamerai, niekas iš tautiečių nenorėjo paskolinti, nes kiekvienas žiūrėjo, kaip geriau įsitvirtinti. Sūnaus lėlę J. Mekas A. Kulikauskui davė, kad šis nesijaudintų renginyje, todėl, pasakojant apie J. Meką lėlė fotomenininkui palaiko kompaniją ir dabar. Dar vienas eksponatas – kėdė, ant kurios sėdėdamas J. Mekas montavo savo filmus. A. Kulikauskui kėdę jis atnešė, kad sutaisytų, tačiau ši taip ir užsiliko.
Renginyje parodyti du trumpametražiai filmai apie J. Meką, filmuoti pirmo ir antro atvykimo į Lietuvą metu.
