Rugsėjo 16 d. gimtajame profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus Jogvilų kaime pašventintas koplytstulpis, skirtas Z. Zinkevičiaus atminimui. Šiemet sukanka 5-eri metai nuo profesoriaus mirties.
Jonas BUROKAS
Laisvės kovų dalyvis
Akademikas Z. Zinkevičius nuo vaikystės, per sovietmetį iki senatvės išliko ištikimas Lietuvai, lietuvių kalbos išsaugojimui ir gynimui.
Abu esame kilę iš Lyduokių parapijos. Zinkevičių šeima gyveno Juodausių, o Burokų – Nuotekų kaime. Zinkevičiai buvo įsikūrę gražioje vietoje, vienkiemyje ant Šventosios upės kranto. Mūsų tėvai buvo gerai pažįstami ir su Skapų gimine (Kazys Skapas buvo prof. Zigmo senelis), kuri gyveno Juodausiuose. Tėvai, grįždami iš Lyduokių atlaidų, visada užsukdavo Juodausiuose pas Skapus, kurių šeimoje buvo trys vaikai Mykolas, Antanas ir Laimutė. Viešnagės būdavo labai įdomios.
Mūsų tėvai ir tėvo broliai buvo išsikėlę iš Nuotekų į vienkiemius. Tėvų sodyba su 14 ha žemės buvo įsikūrusi prie miško, aukštais krantais ir medžiais apaugusio Šaltupio upelio. Tėvai turėjo Smetonos laikais nusipirkę namą Ukmergėje, todėl gyvendavo mieste. Tėvas buvo kalvis. Okupavus Lietuvą sovietams ir prasidėjus kolektyvizacijai, tėvai pagal susitarimą pakeitė žemę arčiau prie Ukmergės. Mes tapome Zinkevičių kaimynais. Petras Zinkevičius, profesoriaus tėvas ateidavo į tėvo kalvę paaštrinti kirvį, noragą ar pataisyti kitus žemės ūkio padargus.
Pavasarį ir vasarą man ir Ališauskų (globojamiems mūsų tėvų) vaikams (jų tėvas Vladas Ališauskas kalėjo sovietiniuose lageriuose) tas laikas buvo parduotos vasaros. Tapome piemenimis. Ganėme prie mūsų gyvenančių ukmergiškių karves.
Ankstų rytą išgindavome 10–15 karvių ir ganydavome jas pakaitom iki vakaro ganyklose ar ražienose. Ypač buvo sunku per karščius, kai karves užpuldavo kraujasiurbiai. Karvės pakeldavo uodegas ir zyliodamos, pasišokėdamos „įbrisdavo“ į ūkininkų pasėlius.
Nekartą karvės padarė žalos ir Zinkevičių ūkiui. Zigmo mama kelias karves uždarė į savo ūkio pastatus. Tėvai turėjo ateiti ir jas atsiimti, atsiprašyti už blogą ganomų karvių priežiūrą. Prikrėsdavome ir išdaigų, sugebėdavome pažirniauti arba pavyšniauti kaimynų sodybose. Vieną kartą buvome įsikorę ir į Zinkevičių vyšnias. Profesoriaus tėvas užklupo mus vaikus aukštoje vyšnioje. Jis vijosi iki mūsų žemės, bet spėjom pasislėpt lapinėje iš šakų palapinėje.
Tokia buvo mūsų vaikystė ir mūsų mokinukų-piemenų ryšiai su Zinkevičių ir Skapų šeimomis. Vėliau žemė iš mūsų ir iš visos Lietuvos ūkininkų buvo atimta. Valstiečiai tapo kolchoznikais (kolūkiečiais) arba sovchoznikais (tarybinių ūkių darbininkais). Zinkevičių tėvai, jeigu neklystu, kolūkiečiais nebuvo. Tėvas, kiek atsimenu iš pasakojimų, prižiūrėjo prie Šventosios esantį sandėlį, surišinėjo sienojus, rąstus ir sielius plukdė upės vaga į kitų miestų lentpjūves.
Mano artima pažintis su profesoriumi prasidėjo, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Deja, visiems lituanistams ir mums visiems, dirbantiems Vilniaus krašte, liko skaudus prisiminimas. Tai – susidorojimas su profesoriumi, kai jis tapo LR Švietimo ir mokslo ministru.
Profesorius per trumpą laiką, nuo 1996 m. gruodžio iki 1998 m. kovo 25 d., būdamas ministru, padėjo pagrindus lituanistikai, Vilnijos krašto lietuviškų mokyklų kūrimui ir pertvarkai.
Profesorius apie skriaudą, padarytą visai Lietuvai, ypač Vilniaus kraštui, aprašė knygoje „Kaip aš buvau ministru“.
Šią knygutę įteikė man, praėjus 9-iems mėnesiams nuo atleidimo iš ministro pareigų. Savo giminės ir asmeninį gyvenimą jis vaizdžiai aprašė knygoje „Prie lituanistikos židinio“.
Jautė didelę nuoskaudą dėl papildomų raidžių lenkiškais rašmenimis į Lietuvos abėcėlę įvedimo, dėl Lietuvos istorijos iškraipymų. Įteikdamas man knygą „Istorijos iškraipymai“ užrašė tokį autografą: „Šią knygą parašiau nebegalėdamas iškęsti akiplėšiškų Lietuvos istorijos iškraipymų.“
2009 m. padovanojo knygą „Lietuvių tautos kilmė“ su tokiu autografu: „Mielam bičiuliui Jonui Burokui.“ Ir paskutinė įteikta knyga – „LIETUVIAI. Praeities didybė ir sunykimas“. Jos autorius profesorius Z. Zinkevičius man užrašė: „Tikiuosi šioje knygoje rasite daug sau naudingų dalykų.“
Teko dalyvauti jo jubiliejiniuose vakaruose, paskaitose apie lietuvių kalbą. Z. Zinkevičius dalyvavo ir mūsų, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, renginiuose, pasisakydavo patriotinėmis ir kitomis temomis.
Profesorius su pagarba prisiminė susitikimus su Lietuvos partizanais.
Vieną kartą Zigmas papasakojo apie savo apsisprendimą tapti partizanu. Kai lankėsi Zinkevičių sodyboje įžymus Didžiosios Kovos apygardos vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas ir jo štabo nariai, studentas Zigmas išsakė savo norą kovoti su ginklu rankose prieš raudonuosius okupantus.
Partizanų vadas, išgirdęs tokį ryžtingą norą, ilgokai mąstė ir tvirtai tarė: „Zigmai, labai vertiname tavo sprendimą, bet tam aš nepritariu. Mūsų ateitis liūdna, toks pats likimas lauktų ir tavęs. Lietuvai reikia mokslo vyrų, patriotiškų mokytojų ir kitų profesijų žmonių, kurie tęstų mūsų žygį. Tęsk studijas. Jas skirk Lietuvos ateičiai.“ Tam pritarė kartu buvę partizanai. Jų patarimas paskatino tęsti studijas. Partizanų vado žodžiai buvo pranašingi.
1949 m. Didžiosios Kovos apygardos štabas savo buveinę įkūrė Juodkiškių kaime, už 3 kilometrų nuo Zinkevičių, ištremto į Sibirą Vagonio sodyboje. Ten buvo įsikūrusi partizanų ryšininko B. Tarulio šeima. Naujųjų metų išvakarėse, sovietinis saugumas ir stribai netikėtai užklupo bunkeryje buvusius DK apygardos štabo partizanus. Partizanai nepasidavė ir žuvo didvyrių mirtimi: apygardos vadas A. Morkūnas-Plienas, štabo nariai – Vladas Ališauskas-Puškinas, Jonas Grigas-Geniukas, Bronius Dūda-Narutis ir Bronius Medelskas-Krienas. Amžina jiems garbė.
Deja, to negalima pasakyti apie Lietuvos išdavikus, buvusius Lietuvos partizanus įžymųjį oratorių Juozą Markulį-Erelį ir Vilniaus universiteto rektorių profesorių Joną Kubilių – KGB agentą, kurių išdavystės suteptos Lietuvos partizanų krauju. J. Markulio išdavystės susietos su 250-ies partizanų aukomis, o J. Kubiliaus (Ketaus) išdavystės aukų galėjo būti net daugiau.
Mano pažįstamas, ilgą laiką gyvenęs JAV ir atgimimo laikais į Lietuvą atvykęs politinis veikėjas, žurnalistas Vilius Bražėnas prisiminė, kad teko susidurti su J. Kubiliumi, organizuojant JAV pirmąjį Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą. Pareikalavo, kad jo metu būtų pagerbti Lietuvos partizanai ir Vietname prieš komunistus kovojantys JAV lietuviai. Rektorius J. Kubilius į tai atsakė: jeigu ten bus pagerbti partizanai, jaunimo iš Lietuvos nebus.
Plačiai apie šiuos du Lietuvos išdavikus rašė disidentas Antanas Terleckas.
Profesorius Z. Zinkevičius iki mirties liko ištikimas Lietuvos partizanų idealams ir tvirtai tikėjo Dievo ir Tėvynės priesakams. Tokių pat įsitikinimų buvo iš Nuotekų kaimo kilęs, Ukmergės Antano Smetonos vardo gimnaziją baigęs įžymus Lietuvos bitininkas, hab. mokslų daktaras Jonas Balžekas, chemikas profesorius Romualdas Baltrušis, iš Kadrėnų kilęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Šie Lietuvos titanai, mano žemiečiai, jau ilsisi amžinybėje. Tebūna lengva jiems Lietuvos žemelė.
Profesoriui įsiminė tėvo P. Zinkevičiaus pasakojimas apie iškęstas tarnavimo carinėje armijoje patyčias, kur kartota: „Jūs, lietuviai esate mėšlas, kuriuo tręšiama caro galybė.“ Tas patyčias iškentė ir Lietuvos jaunuoliai, tarnaudami sovietinėje kariuomenėje. Dabar caro ir sovietinės okupacijos laikai atsikartoja Rusijai užpuolus Ukrainą.
