Vaidotė GRIŠKEVIČIŪTĖ
…Apdujęs nuo šiltėjančių kovo garų visur, kur tik akys beužmato, ėmęs bliaukti sniegas. Teka grindinio grioveliais, lenda į kiekvieną plyšį, vėl išlindusį iš po gilios sniego kempinės, telkšo netgi nebe balomis, o ištisais tvenkiniais gatvėse ir prie namų.
„Nors eik ir žvejok“, – juokauja iš balkonų susižvalgę kaimynai, dabar jau bėdojantys ne dėl grumbliuotų pusnų, tapusių kliūtimis prie namų pasistatyti automobilį, bet dėl to, kad tos pusnys taip pažliugusios, jog tik kūjokai pagelbėtų nepakliūvant į jų pinkles.Vaikščioti su jais būtų pernelyg sudėtinga, tad tautiečiai šluote šluoja iš parduotuvių guminius batus. Varvančio pavasario pradžioje tokia avalynė atrodytų ir praktiška, ir apsauganti, ir nereikalaujanti tokios priežiūros, kaip kad visi kiti mūsų batai, bateliai ir batelyčiai. Tai juos nuvalyk, tai ištepk, tai impregnuok – lygtai kitų rūpesčių neturėtume, tik puoselėti savo kojų papuošalus…
Svarbūs tokiu metu tie mūsų apavai. Kol žiemą kaišiojom kojas į kuo šiltesnius kailiukus, dabar turėtume avėti kone dubenėliais su platforma, iš kurių, jei ir pilstelėtų kas tirpstančio sniego vandens, jis lengvai išsitaškytų. O kadangi tas „jei“ pastaruoju metu tapęs visai ne tariamuoju, dar svarbesni turėtų būti mūsų drabužiai. Mat patekusieji tarp tų, kuriems kažkas baltai pilkšvo „dušo“ pilsteli su kaupu, tą akimirką svajoja apie neperšlampamą palapinę ant pečių, kurią gali nešiotis visur, kur tik išsiruošei.
Nuo neprotaujančių vairuotojų kenčiantys praeiviai puikiai supras, apie ką kalbama. Kadangi ne visi gali arba nori turėti automobilius, lieka savo noru arba priverstinai pėdinti plaukiančiomis miesto gatvėmis. Tik ne savo noru gali atsidurti tose plauktynėse, kai koks nors prie mašinos vairo sėdintis „pilotas“ įsivaizduoja dalyvaująs pirmaujančių skraiduolių čempionate. Ir nuo galvos ligi kojų aptaškytas purvina mase bei stengdamasis nusivalyti suteptus drabužius prakeiki ir pavasarėjantį gamtovaizdį, ir per siaurus šaligatvius, ir apskritai būtinybę kažkur eiti, kai tuo tarpu kiti mano esantys plaukimo varžybose. Pastarieji gal per daug įsijautė į Kanadoje vykstančių, tiesa – ką tik pasibaigusių, žiemos olimpinių žaidynių dalyvių vaidmenį. Tik galėtų su visais pasidalyti žiniomis, kurios sporto šakos profesionalams atstovauja…
***
Kol miesto gatvės laikinai virtusios Venecija, širdis tuo tarpu vis labiau džiūgauja dėl sugrįžusio pavasario. Sinoptikų aiškiaregystės dėl gerokai žemyn smuktelėjusios oro temperatūros kurį laiką dar maloniai stebino. Bet kuo toliau, tuo labiau ėmėm burnoti ant ilgos, šaltos, tamsios ir geliančios žiemos. Turbūt reikalingiausia ji Arktyje gyvenantiems lokiams, ruoniams ir kitiems gamtos bičiuliams. O mes, žmonės, nors ir sugebėtume būti labai ištvermingi, vis tiek maldaujame šviesaus ir šilto meto, maitinančio gyvybinę energiją ir pakeliančio nuotaiką.
Kartu su metų laikų kaita kažkas pasikeičia ir mūsų kasdienybėje. Kaip toje reklamoje: kartą galime pasižadėti nuo pavasario pradėti sportuoti, kitą kartą – nuo pirmadienio bandyt neberūkyti, nuo kitos savaitės – daugiau taupyti…
***
O yra tokių kasdienybės akimirkų, kurios pavasarį ar vasarą, žiemą ar rudenį tiesiog įaugusios į miesto gyvenimą, žmonių būtį, likimo pildomą dienoraštį. Štai vienas mūsų dieną naktį stoviniuoja prie prekybos centro, dažuotose rankose laikydamas dar tepantį paveikslą ir mikliai akimis ieškodamas galimo pirkėjo, kurio sušelpti keli litai šį vakarą galbūt taps jo išsigelbėjimu. Kitas aplinkinių dėmesį atkreipiantis miestelėnas kaskart skuba ta pačia gatve, tik rytą – viena kryptimi, o vakare – kita. Rytą, vesdamas šunį, eina dar tiesiai. Vakare šeimininką jau veda šuo… Gerai, kad namus abu laimingai pasiekia…
Trečias visus ukmergiškius užkalbinti mėgstąs linksmuolis nuolat važiuoja dviračiu. Tik „vairuoja“ jį ne sėdėdamas ant sėdynės, o eidamas greta savosios transporto priemonės. Gal šitaip paprasčiau: antraip nebūtų kaip pasiteisinti tvarkos sergėtojams, pasiteiravus, kodėl vairuodamas kažką gurkšnoja iš butelėlio.
Ir taip – kasdien: nesvarbu, ar taško kas pusnis, ar neįmanoma pakęsti vasaros dienos kaitros. Seka žmoneliai paskui savo lemtį, dalijasi ja su gyvenimu ir laimės trupinių ieško savaip įsivaizduodami gyvenimo prasmę. Ir savaip įsivaizduoja kasdienį džiaugsmą, savaip sulaukia pavasarių ir juos pergyvena. Niekada nežinai, ar neteks atsidurti jų vietoje. O jiems – kitų.
Pavasarį atgyja gamta, atbunda gyvybė, ir kažkas klausosi mūsų po žiemos vėl beatsiveriančių sielų. Sako, kad pavasarį pats metas išvalyti sielą ir mintis. Gal iš tiesų tai būtų tinkamiausias laikas, kad nesigraužtume vėliau nepasinaudoję galimybe bei išbarstę ir tuos paskutinius trupinius…