Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro direktorė Sigita Bakanauskienė Kūčių vakarą minės ir savo keturiasdešimtmečio jubiliejų. Šis vakaras – prasminga atėjimo diena: juk iš aukščiau nulemta gimtadienį švęsti tuomet, kai visas krikščioniškasis pasaulis šlovina Kristaus gimimą…
Gedimino Nemunaičio nuotr. Sigita Bakanauskienė per Kūčias švenčia ir gimtadienį.
Gal turite kokią išskirtinę Kūčių šventimo tradiciją? Kaip atrodo Kūčios ir kartu – gimtadienis?
Iki dabar nepamirštu burtų. Ir ko tik neprigalvojame – tirpdom vašką, traukiam šiaudus, klausom lojančių šunų.
Prie stalo visada sėdame su pačiais artimiausiais žmonėmis mano tėvų namuose Kražiuose. Raudono vyno taurė ir labai daug šilumos. Pasikalbėsime apie viską: augančią dukrą gimnazistę, išklausysiu mamos ir tėvelio rūpesčius. Papasakosiu, kaip sekasi Ukmergėje eiti į vis platesnius socialinių laukų plotus. Dar pabursime. Tėvelis vis dar ir dabar nepraranda vilties sulaukti žento…
O kaip jubiliejų paminėsite su kolegomis?
Su kolegomis visada – labai šauniai. Turime savo tradicijas, organizatorius. Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro kolektyvas – nerealus. Žmonės dirba sunkų darbą, bet dauguma turi puikų humoro jausmą, muzikalūs.
Kuo gyvenate po darbų?
Viskas, kas supa mudvi su dukra, – mūsų rūpestis. Sodas, knygos, kelionės… Suskaičiuoju biudžetą ir žinau, kaip turiu gyventi. Svajoju, kad Ukmergėje neliktų valstybinių vaikų globos namų, o atsirastų šiuolaikiškas dienos globos centras senjorams. Kad socialinės paslaugos būtų nemokamos, kad mano vadovaujamos įstaigos darbuotojai gautų didesnius atlyginimus…
Esate ukmergiškė?
Ne, gimiau Žemaitijoje, Kražiuose. Mama buvo matematikos mokytoja, tėvelis – buhalteris. Esu vienintelė dukra. Kadangi mama – mokytoja, tai labiausiai mane lepino tėvelis. Už viską, ką šiandien gyvenime turiu, esu labiausiai dėkinga savo tėvams.
Kaip atsidūrėte Ukmergėje?
Atviliojo meilė. Įsimylėjau gražų ukmergiškį. Ištekėjau, gimė dukra Miglė. Gyventi drauge ilgai ir laimingai nepavyko, tad po penkerių metų išsiskyrėme.
Pirmoji mano darbovietė – Taujėnų vidurinė mokykla. Šiuo metu – gimnazija. Pirmoji profesija – pradinių klasių mokytoja. Domėjausi darbu, įgijau mokytojos–metodininkės kvalifikaciją. Bet kaskart įdomesnis atrodė gyvenimas aplinkui ir nutariau dar kartą stoti į Šiaulių universitetą ir įgyti socialinio darbuotojo kvalifikaciją. O tada Taujėnų seniūnijoje pradėjau dirbti socialine darbuotoja. Trečias žingsnis – Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro direktorės pareigos.
Kokia yra socialinė erdvė Ukmergėje, kokie žmonės dirba šioje srityje?
Socialinė erdvė sudėtinga visoje Lietuvoje. Taip pat ir Ukmergėje. Senstančioje visuomenėje socialinė tema – pagrindinė. O darbuotis šioje erdvėje – tai reiškia visą laiką vaikščioti peilio ašmenimis. Valstybei ši sfera – didelės išlaidos. Žmogui, kuris yra socialinių paslaugų gavėjas, visada mažai. O tarpininkas – socialinis darbuotojas. Jis turi su ypač mažomis išlaidomis patenkinti visus poreikius. Ir pats uždirbdamas labai mažai… Nepaliauju svajoti, kad ateis politikų karta, kuri padarys revoliuciją šiame bare.
Kalbino Vilma Nemunaitienė
