Žvalgydamiesi pro langą, pamatėme pusnėtu šaligatviu pėdinantį Kalėdų Senelį. Pakvietėme jį į redakciją, išsiaiškinome, kad apžiūrinėja miestą, o Senelis mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų.
Tai kurgi galima surasti tave, Kalėdų Seneli?
Gedimino Nemunaičio nuotr.
Gyvenu šiaurėje – ten, kur dideli pusnynai. Visus metus, per visą vasarą ruošiu dovanas jų laukiantiems geriems, paklusniems vaikučiams. Kai kurie man atsiunčia laiškų, kuriuose parašyta, ko norėtų, – atsižvelgiu į jų pageidavimus. Dovanas rūšiuoti padeda sekretorė. Iki Kalėdų stebiu, kokie vaikai būna per adventą ir kaip laukia švenčių: ar padaro gerų darbų, neišbarsto viso džiaugsmo ir ar nesuvalgo visų saldainių.
Kaip patenki pas vaikučius?
Atvykstu su rogutėmis arba pačiūžomis, apsilankau darželiuose, mokyklose. Prieš pat Kalėdas, Kūčių vakarą, vaikų namuose padedu dovanų po eglute ar už durų į megztas kojines. Galiu ateiti ir naktį, kai niekas nemato. Užtat mėgstu patarinėti, kad žaislais ar kitomis dovanomis pasidalytų su sesutėm, broliukais, o jei gavo ką nors skanaus – duotų paragauti tėveliams ir būtinai – seneliams.
Ką patartum vaikams, kurie galbūt nenusipelnė dovanų?
Taip būti negali, nes negerų vaikų nėra. Labiausiai mane pakeri vaikų šypsenos. Na, o jei buvo išdykę ar šiek tiek pamelavo, turėtų pasižadėti kitais metais neišdykauti, būti geri, mylėti klasės draugus. Dar galėtų padėti neįgaliems, pagyvenusiems žmonėms nukasti sniegą ar atlikti kitus darbus.
Prisiminiau keletą istorijų, susijusių su tais gerais darbais. Sykį apie vieną jų papasakojo du berniukai – tokie nedidukai, dar mokyklos nelankantys. Džiaugėsi padėję šalia gatvės stovėjusiai garbaus amžiaus močiutei ją pereiti. Šiaip jau jai nereikėjo į kitą pusę, bet vienas berniukas paėmė vieną jos ranką, kitas – kitą, ir abu pervedė močiutę… Sakė norėję gerą darbą padaryti.
Dar atsimenu, kaip vienas mokinukas man guodėsi nesuprantantis, ko tie tėveliai iš jo nori. Kartą ėmė bartis, kodėl šis nebuvęs mokykloje. O vaikas visada prisimena tėvelių žodžius, kad negalima eiti per kelią, kol nepravažiuos mašina. Taigi pasakojo skubėjęs į pamokas, stabtelėjęs prie kelio, laukęs, laukęs, bet nė viena taip ir nepravažiavo… Tad argi jis kaltas? Tėveliai patys liepė.
Kad per adventą vaikų gerų darbų sąrašas ilgėtų, patariu jiems nueiti į bažnyčią pasižiūrėti kalėdinių prakartėlių, pasiklausyti ir pagiedoti šventų giesmių, išgirsti varpų skambesį… Turėtų mylėti gyvulėlius, paukštelius, tegul dažniau išeina į mišką – gamtoje galima atrasti daug stebuklų.
Ar vaikai prašo, kad pasektum pasakų?
Taip, ir labai mėgsta. O žinote vieną tikrą nutikimą?
Ankstesniais laikais, kai nebuvo „maximų“ ir neturėjom sočiai visokių saldžių pyragų, Kalėdoms Varnalėša į Rygą išvažiavo parvežt saldumynų. Prisikrovė maišus visokiausių dovanų. Grįžtant jo vežimo arkliai pavargo, o pats užmigo kely. Ryte prabunda – ogi naktį visos dovanos buvo pavogtos!
Kai atėjo pavasaris, Varnalėšos vaikai – sagomis, guzikais ir kibišais juos vadina – ėmė lįsti prie kiekvieno vaiko ir suaugusiojo. Ir iki šiol taip daro. Kabindamiesi jie žiūri, ar jūsų drabužiai – ne iš to pavogto Varnalėšos maišo, tikrina, ar tik kartais ne svetimą dovaną nešiojate…
Kuo, Seneli, tave svečiuose vaišina?
Sausainiais, arbata, kava, labai mėgstu kiaušinienę su pelėdos akim ir kitus valgius, kuriuos gamina Gustavas iš laidos „Gustavo enciklopedija“.
Vaikų tėveliai būna labai svetingi ir man sušalti neleidžia. Šiaip jau daktarai liepė nežiūrėti į jokius antpiliukus, tai aš jų liepimus vykdau: kai geriu, paimu ir užsimerkiu. Tad tėveliai, kai jų namuose atsirasiu, gali nebijoti man nuo šalčio kelis lašus pasiūlyti
O dabar skubu – patys pagalvokite, kiek daug vaikų turiu aplankyti ir dovanų išdalinti!!!