Vieno Jaunimo gatvės daugiabučio namo gyventoja susirūpinusi papasakojo apie savo kaimynę, kuriai, jos manymu, reikia pagalbos.
Tačiau kaimynė savo problemos nemato, o kaltina visus aplinkui. Kaip jai padėti?
Pasak skambinusiosios, kaimynė yra maždaug 75-erių metų amžiaus ar kiek vyresnė. Ji dažnai dienomis ir net naktimis, pravėrusi savo buto duris, iš kurio eina nevalomų katės išmatų tvaikas, sėdi laiptinėje ant betoninių laiptų, teigdama, kad bute negali būti, nes dūsta. Bet ne dėl katės išmatų, o dėl iš kaimynų buto besiveržiančios „samagono“ smarvės. Kaltina kitus kaimynus verdant naminę, prekiaujant cigaretėmis ir kitais nebūtais dalykais.
„Juk jeigu taip iš tiesų būtų, tai visoje laiptinėje smirdėtų, ne tik jos bute“, – kalbėjo skambinusioji. Ji pasakojo, kad senolė laiptinėje užkabinėja ir net koneveikia praeinančiuosius. „Dažnai neva kalba telefonu, bet, iš tikrųjų, tik laiko telefoną prie ausies ir kalba pati su savimi, – teigė gyventoja. – Pavaikštinėja, grįžta į butą, paskui vėl išeina. Kartais daužo į sienas, radiatorius arba rėkia spiegiančiu balsu.“ Jei senolei triukšmaujant, neapsikentę kaimynai iškviečia policiją ar greitąją medicinos pagalbą, ji užsirakina bute ir neatidaro durų. Seniau ir pati kviesdavosi tarnybas, bet išsikvietusi taip pat neįsileisdavo. Tai esą tęsiasi jau trejus ar ketverius metus.
Skambinusioji galvoja, kad galbūt sendama kaimynė susiduria su kokia nors psichine liga. Kaimynė to nepripažįsta ir pagalbos atsisako. Mato, kad senolę retsykiais aplanko užsienyje gyvenanti dukra, tačiau niekas nesikeičia. „Man gaila tos kaimynės. Pati namuose slaugau sergantį vyrą, todėl ją labai atjaučiu, bet nežinau, kaip padėti. Siūliau kreiptis pagalbos, bet ji įsitikinusi, kad yra visiškai sveika.“
Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro vedėjas Juozas Galiauskas sakė, kad žmogus turi teisę atsisakyti pagalbos. „Kaimynai gali galvoti, ką nori, bet niekas negali griebti ir vežti žmogaus pas psichiatrą be jo sutikimo. Tai būtų teisių pažeidimas“, – kalbėjo gydytojas. Pasak jo, artimųjų rūpestis yra įkalbėti žmogų kreiptis dėl gydymo.
O kai artimųjų nėra, tada, reaguodamos į kaimynų pranešimus, gali įsikišti socialinę pagalbą teikiančios savivaldybės institucijos. „Žmogus neveiksniu pripažįstamas tik teismo keliu. Gydymo įstaigos į teismą negali kreiptis. Mes tik nustatome ligą, – paaiškino J. Galiauskas. – Jei žmogus kaupia namie šiukšles, nesitvarko, elgiasi neadekvačiai, kaltina kaimynus vagystėmis, keitinėja spynas, mes tik galime paspėlioti, kas jam yra. Ligos diagnozei nustatyti reikia pamatyti žmogų.“
Psichinių ligų yra labai daug. Vyresniame amžiuje dažniausiai išsivysto senatvinė demencija arba senatvinė silpnaprotystė. Šioms ligoms, pasak centro vedėjo, nėra gydymo. Tačiau galima nustatyti specialiuosius poreikius, kad žmogus gautų nuolatinę priežiūrą. Vis dėlto, tuo turi pasirūpinti artimieji.
Skyriaus vedėjas atkreipė dėmesį, kad, atsiradus galimybei nustatyti specialiuosius poreikius, kartais tuo piktnaudžiaujama – ligos „pritempinėjamos“. „Kad gautų išmokas, artimieji meluoja apie ligonį“, – sakė jis. Tai vis dažniau pastebi ne tik J. Galiauskas, bet ir jo kolegos.
Jauniems žmonėms nustatoma daugybė ligų. Viena dažniausių – depresija. „Depresija nėra psichinė liga, – sakė J. Galiauskas. – Tačiau ją taip pat gydo psichiatrai.“
Toli gražu ne visos ligos gydomos stacionariai, o tik tos, kurios iššaukia psichozes. „Būna, artimieji atveža ligonį, bet jei psichozės nėra, viskas ir baigiasi apsilankymu. Tik labai retais atvejais žmogus gali būti gydomas per prievartą – jeigu jis kelia grėsmę sau arba visuomenei arba jeigu jam pasireiškia psichozė.“
Ilgai alkoholį vartojusiam žmogui staiga nustojus gerti, gali prasidėti baltoji karštinė. Tokius ligonius, kuriems pasireiškia haliucinacijos, atveža jų šeimų nariai ar draugai. Tada jie paguldomi į ligoninę. Labai dažnai kreipiasi mamos arba žmonos, prašydamos gydyti jų artimuosius nuo alkoholizmo, nes šie geria. Tačiau, jei pats žmogus nesutinka gydytis ir jam nėra psichozės, prievarta negydoma.
Be sutikimo paguldžius žmogų į ligoninę, darbo dienomis per 48 valandas, o jei įsiterpia nedarbo dienos, ilgiausiai per 72 val. turi būti sprendžiama dėl tolesnio jo gydymo.
