JUOKŲ KIŠENĖLĖ

Per­pil­dy­ta­me au­to­bu­se vie­na po­nia sto­vi, o gre­ta ant sė­dy­nės dryb­so ko­kių de­šim­ties me­tų ber­niu­kas. Ša­lia sto­vin­tis pa­gy­ve­nęs džen­tel­me­nas iš­si­i­ma li­tą ir sa­ko ber­niu­kui:

– Štai – tau li­tas. Tik už­leisk tai po­niai vie­tą.

Ber­niu­kas pa­šo­ka, pa­ima pi­ni­gė­lį.

– Sės­ki­tės, – sa­ko vy­riš­kis sto­vin­čiai ke­lei­vei.

Iš pra­džių ji at­si­kal­bi­nė­ja, pas­kui at­si­sė­da ir sa­ko:

– Sū­nau, bent jau bū­tum pa­dė­ko­jęs po­nui…

– Se­ne­li, kaip jums pa­ti­ko te­at­re? – klau­sia anū­kė­lis se­ne­lio, pir­mą kar­tą at­va­žia­vu­sio iš to­li­mo kai­mo pa­vie­šė­ti did­mies­ty­je.

– Nuo­sta­bu! – at­sa­ko šis. – Bet la­biau­siai man pa­ti­ko, kai po spek­tak­lio da­li­jo pal­tus: aš pa­si­ė­miau net tris!

– Ką jūs žai­dė­te kie­me, Pau­liau, kad esi toks pur­vi­nas? – klau­sia ma­ma iš kie­mo par­ėju­sio še­šia­me­čio.

– Tiks­liai ne­at­si­me­nu, ma­my­te, bet ži­nau, kad aš bu­vau ka­muo­lys.

Prieš dik­tan­tą mo­ky­to­jas sa­ko iš­dy­kė­liui Vy­tu­kui:

– No­rė­čiau ko­kio nors ki­li­mo vai­kų kam­ba­riui, kuo prak­tiš­kes­nio. Gal ga­lė­tu­mė­te ką nors pa­tar­ti?

– Na, prak­tiš­kiau­sia bū­tų kam­ba­rį iš­as­fal­tuo­ti…

– Koks nuo­sta­bus jū­sų ak­va­riu­mas! Tur­būt žu­vy­tėms la­bai ge­ra ja­me?

– Taip, tik­rai. O jei jos ten pra­de­da iš­dy­kau­ti, pa­ro­dau joms kon­ser­vų dė­žu­tę.

– Tė­ve­li, ar ga­li at­spė­ti, koks trau­ki­nys la­biau­siai vė­luo­ja?

– Tas, ku­rį ža­dė­jai man pa­do­va­no­ti dar pra­ėju­sio gim­ta­die­nio pro­ga!