Su fotoaparatu nesiskiriančiam ukmergiškiui Saidžiui Ordai dar tik šešiolika. Tačiau jo vardas jau žinomas ne tik Ukmergėje. Ir nors fotografuoti pradėjo vos prieš dvejus metus, tarp jo klientų – garsūs ir turtingi Lietuvos žmonės.
Saidžio darbas – fotografuoti šeimos šventes, gimtadienius, vestuves, krikštynas. „Vis dėlto daugiausia orientuojuos į mados fotografiją. Dirbu su modeliais, kartu įgyvendinam įvairius projektus. Dažniausiai rengiamos meninės drabužių kolekcijų fotosesijos“, – pasakojo jaunuolis.
Tikina esantis savamokslis fotografas: „Fotografijos niekur nesimokiau… Juk būtent ir mokaisi fotografuodamas. Neapriboju savęs jokiais žanriniais rėmais, ieškau įvairių kampų, eksperimentuoju. Šitaip ir radau savo stilių, kurį pamėgo ir vertina mano klientai.“
Dirba spontaniškai
Prisipažįsta mėgstantis išsiskirti, būti kitoks, tad ir jo darbai – kitokie. „Fotosesijų niekada neplanuoju iš anksto. Nebūna sudėliota griežtai – objektyvas tik ten, rakursas tik toks, apšvietimas, šešėliai pagal tradicines taisykles… Tai – nekūrybiška. Viską darau spontaniškai – tada geriausiai sekasi. Turi būti laisvė kurti“, – sako jaunasis fotografas.
Jis nemėgsta vienodumo nei darbe, nei supančioje aplinkoje, tad, šypsosi, ne tik namuose, bet ir mamos Sonatos, žinomos menininkės, nuosavoje studijoje turi nuolat viską keisti, tvarkyti, atnaujinti… Sako visur ieškantis pozityvumo: „Arabų kilmės mano vardas reiškia „linksmas, laimingas“. Stengiuosi toks ir būti.“
Padeda rėmėjai
Saidis pasakojo, kad, fotografuojant modelius fotosesijose, kartu su juo dirba visa specialistų komanda: asistentas, stilistė, vizažistė. Neslepia su kiekviena fotosesija tobulėjantis ir išmokstantis vis naujų dalykų.
Savo profesionalias fotografijas ukmergiškis nusprendė sudėti į rinkinį. Taip gimė mintis išleisti meninių fotosesijų nuotraukų, papildytų interviu ir kitais tekstais, žurnalą. Jis – apie Ukmergėje gyvenančias ar iš čia kilusias, kuriančias asmenybes. Žurnalo, kurį pavadino „Pėda“, pirmasis numeris neseniai pasirodė internete.
Kitą numerį planuoja išleisti rudenį, bus ir popierinis jo variantas. Į žurnalo leidybą, sako Saidis, teks investuoti nemažai asmeninių lėšų, tačiau džiaugiasi radęs ir rėmėjų.
Prieš penkiasdešimt metų…
Antano Smetonos gimnazijos būsimas vienuoliktokas visa galva paniręs į darbus. Pernai atidarė savo studiją Kęstučio aikštėje, bet ji, vaikino teigimu, – labiau biuras, kuriame tvarkomi vadybiniai reikalai, mat fotografuoja daugiausia gamtoje.
Dirbdamas pagal užsakymus, važinėja po visą Lietuvą. Kadangi pats dar negali vairuoti, jo pagalbininkė – mama, kuri save dabar taip ir vadina – „taksiste“. Vasara – vestuvių metas, tad moksleiviui prasidėjo tikras darbymetis, suplanuoti visi savaitgaliai.
O neseniai grįžo iš Ukrainos, Podolės Kameneco, kur su keletu kitų mūsų dailės mokyklą baigusių jaunųjų menininkų dalyvavo konkurse-plenere. Jame savo amžiaus grupėje laimėjo pirmą vietą.
Ši kelionė Saidžiui labai patiko: „Nuostabūs žmonės, buvom draugiškai priimti. Ir neįprasta, nes viskas kitaip nei pas mus Europoj, visur važinėja „žiguliukai“, kurie ten reiškia vos ne prabangą. Įspūdis, lyg žiūrėtum seniai, prieš kokių penkiasdešimt metų, sukurtą filmą. Reikia pamatyti, kokiomis sunkiomis sąlygomis žmonės ten gyvena. Ne kaip pas mus, Lietuvoje…“
Tėčiui nelengva
Savo išlaidoms jaunuolis užsidirba pats. Mama Sonata ir tėtis Saulius džiaugiasi, kad sūnus savarankiškas. „Į meną jis buvo linkęs nuo mažens, tačiau iš tėčio turi ir verslumo genų, – sako ji. – Jei mama už dyką gali ką nors atiduot, tai Saidis – niekada. Jis suvokia, kad viskas turi savo vertę, tai, ką darai, kainuoja, nes įdėta daug pastangų.“
Ir dar priduria, kad Sauliui gyventi su dviem menininkais nelengva: „Išties reikia kantrybės, priverstas su tuo taikytis… Nors ir jam menas nėra visiškai svetimas: pats dailės mokykloj dirbo daug metų.“
Vietoj pinigų – šakotis
Pasak Saidžio, dirbant nutinka įvairių netikėtumų. Tai nuotraukos dingsta iš fotoaparato kortelės, tai sesiją užsisakiusieji ima ir joje visai nepasirodo… Prisimena ir tai, kad pačių pirmų jo fotografuotų vestuvių uždarbis buvo… šakotis. Nors su užsakovais buvo tartasi dėl finansinio atlygio.
Ar tik jaunasis fotografas, pavyzdžiui, nesulaukia kad ir vestuvių viešnių didesnio dėmesio? „Jo visada būna, bet nėra kada pliurpt, nes dirbi darbą, jauti labai didelę atsakomybę“, – atviras pašnekovas. Šypsosi: neretai klientai, pamatę jo darytas nuotraukas ir panorę paslaugų, gerokai nustemba sužinoję fotografo amžių.
Saidis pasakoja ne sykį dalyvavęs ir dirbęs visiems gerai Lietuvoje žinomų žmonių vestuvėse. Tačiau girtis tuo nelinkęs, ir net savo asmeninėse interneto svetainėse tokių nuotraukų nepublikuoja. Mat su klientais yra sutarta dėl privatumo.
