Daržuose jau sirpsta pirmosios braškės. Stambiausias braškių augintojas mūsų rajone ūkininkas Vladas Guzelis sako, kad uogos šiemet susivėlino – dažnai sezonas prasideda jau gegužės pabaigoje.
Ligita JUODVALKIENĖ
Gedimino Nemunaičio nuotr. V. Guzelio braškynuose jau sirpsta uogos.
Septyniolika metų braškes auginantis ūkininkas juokauja per tą laiką taip ir neišmokęs susitarti su oru, nuo kurio didžia dalimi priklauso derlius.
Pernykštis sezonas buvo toks nepalankus braškėms, kad ūkininkas vienareikšmiškai derlių vadino blogu. Sniegui nutirpus stojo sausra, išsilaikiusi iki Joninių. Braškynai skurdo ne tik nuo vandens stygiaus, bet ir trąšų trūkumo. Sausroje ūkininko subertos brangiai pirktos trąšos rezultato davė mažai – be vandens netirpo dirvos paviršiuje. Net sezonas tęsėsi ne mėnesį, kaip įprastai, bet vos trejetą savaičių.
Šis pavasaris bei vasaros pradžia – kur kas palankesni. Jau paraudusios ir besimezgančios braškės žada gerą derlių.
Pakako ir šilumos, ir drėgmės. Ūkininkas baiminasi, kad jos per daug nebūtų, kekerinis puvinys neįsimestų, tačiau kol kas didelio pavojaus neįžvelgia.
Piktžoles naikina ne iki paskutinės. Jei jų žels nenaikinamas miškas – iš dirvos naudingas medžiagas išsiurbs. Tačiau viena kita tikrai braškyno labai nenuskriaus. Mat uoga, žolėje nuraškyta, kur kas švaresnė nei žemėmis aplipusi.
Pasak ūkininko, uogų kaina šiemet pasiekė rekordines aukštumas. Pirmosios lietuviškos uogos Ukmergės turguje kainavo net iki 20 litų. V. Guzelis tikino taip aukštai nekėlęs – už kilogramą prašęs 16 litų.
Pagrindinė jo rinka – Ukmergės turgavietė. Tačiau turi ir tolimesnių pirkėjų. Pasiskelbęs interneto portaluose, prekybininkų sulaukia iš visos Lietuvos, kaimyninės Latvijos.
V. Guzelis Lietuvos braškininkų nelaiko konkurentais lenkams: „Pas mus tiek stambių ūkių nėra, kiek šioje kaimyninėje šalyje. Supirkinėtojai visą Lietuvą turi apvažiuoti, kad būtų galima furgonais į Vakarų šalis eksportuoti.“
Pasak jo, Lenkijoje kiekvienoje gyvenvietėje pakelėse prekeiviai braškes kaip pas mus agurkus pardavinėja.
Lenkiškų braškių ukmergiškis nekritikuoja – dešimtmečiais ar net šimtmečiais ūkininkaujantys lenkai žino, ką daro.
Tačiau vertina ir lietuvių sąmoningumą – keletą dienų kelionėje nuo lauko iki prekystalio užtrukusi pati transportabiliausia uoga nebetenka savo vertės. Net jei jos išvaizda ir ne itin pakinta.
Mūsų pašnekovas stengiąsis šį laiką sutrumpinti iki minimumo. Didelį kiekį ankstyvam turgui tą patį rytą sunku paruošti – tenka iš vakaro skinti. O kartais net ir tik prašvitus braškynas jau knibžda.
Karštyje neskina
Pradėjęs ūkininkauti, uogomis V. Guzelis apsodino vieną hektarą. Dabar braškėmis kvepia 12 hektarų žemės. Braškynas sezono metu pasiglemžia visą ūkininko laiką: „Jei nespėsi laiku parduoti, per dvi tris dienas tą padaryti bus dar sunkiau ar net neįmanoma.“
Anot V. Guzelio, braškė – ne tik skani, bet ir itin aikštinga uoga. „Jei vidurdienį saulė iki trisdešimt laipsnių kepina, tai tamsi uoga tokiame karštyje gali būti įkaitusi iki keturiasdešimt laipsnių. Tokią nuskynęs, tik į burną gali dėti, o ne turgun vežti“, – aiškina pašnekovas.
Gražų laikotarpį savo ūkiui atidavęs, V. Guzelis daugelį braškių veislių išbandė. Tačiau ypač vertina nedaugelį iš jų. Ir ne todėl, kad tos veislės būtų blogos, nes, pasak pašnekovo, blogų veislių iš viso nėra. Viena gudrybė, kurią turi žinoti braškes auginantieji, – ne visos jų tinka vienai ir tai pačiai dirvai.
Šiuo metu ūkininko agronominių bandymų lauke – nauja Olandijoje įsigyta veislė „Rumba“. Pasodino tūkstantį daigelių. Pirmamečiams sodinukams derėti neleidžiama – žiedai paprasčiausiai nuskabomi, paliekant vieną kitą uogą skoniui įvertinti.
Nors ūkininkas sako, kad skonis – ne pats pagrindinis kriterijus, pagal kurį vertina veisles. Svarbu produktyvumas, išvaizda, transportabilumas. Kad ir „Venta“ – neišvaizdi ir visai netinkama transportuoti veislė. Tačiau labai sultinga, skani. Pataria ja domėtis sodininkams mėgėjams.
