Sėkmingai parengusi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos finansuojamą projektą, skirtą skaitymo skatinimui, Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Lyduokių kaimo padalinio vyresnioji bibliotekininkė Janina Baškauskienė gavo dovanų „Metų knygos“ rinkimuose dalyvaujančių poezijos rinkinių komplektą ir galimybę pasikviesti į svečius vieną iš šių knygų autorių.
Kadangi Lyduokių vaikai lanko Želvos gimnaziją, bibliotekininkė kreipėsi patarimo į šios mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Rasą Povylienę. Pedagogė net neabejojo: į mokyklų programas įtraukta Aido Marčėno kūryba, taigi poetas, pasak literatūrologės dr. Donatos Mitaitės, jau oficialiai įrašytas į lietuvių literatūros klasikus. Tai vienas populiariausių ir produktyviausių dabarties autorių, pelnęs visas pagrindines literatūros premijas.
Į susitikimą su poetu, vykusį Lyduokių bibliotekoje, R. Povylienė atsivežė ir savo moksleivius. Kartu su svečiu jiedu surengė „gurmanišką“ literatūros pamoką, kurioje su dideliu malonumu dalyvavo ne tik gimnazijos jaunimas, bet ir kiti renginio dalyviai.
Turėjo būti Eglaidas
Poeto mama – muzikologė Eglė ir šviesios atminties tėvas Vaidotas, technikos mokslų daktaras, gimusį sūnų ketino pavadinti iš jųdviejų vardų sudarytu Eglaidu. Laimė, su šypsena pasakojo poetas, nubyrėjo dirbtinė „įžanga“, ir sūnus liko Aidu.
Jo mama visą gyvenimą buvo įsitikinusi, kad būti žmogumi yra didesnė vertybė nei būti poetu. Tačiau jai buvo svarbiausia tai, kad sūnus kažką veikia – ne tik valkatauja, bet ir rašinėja. Valkatauja – tai siautėja su draugais iš „Gorkynės“ – dabartinės Pilies gatvės, kuri tais laikais buvo „poetaujančiųjų meka“. Rimtuolis technokratas tėvas apie kūrybą sakydavo paprastai: jeigu žmogus nori, tegul rašo, bet būtų geriau, kad negertų ir susitvarkytų šeimyninį gyvenimą. Jam, Lietuvos karininko vaikui, buvo labai svarbu drausmė, valia, vieša nuomonė, antpečiai, todėl, sakė poetas, tėvo akyse jis tapo žmogumi tik gavęs Nacionalinę premiją.
Iki tol Aidas išbandė daug įvairiausių darbų. Buvo įstojęs į Vilniaus ir Klaipėdos konservatorijas studijuoti režisūros, bet studijas metė. Dirbo sargu autoservise, apšvietėju Akademiniame operos ir baleto teatre, gaisrininku Akademiniame dramos teatre, knygų pakuotoju, į Aziją karves gabenančių prekinių traukinių palydovu, kūriku botanikos sode…
Buvęs hipis tapo sonetų autoriumi
Pradėjęs kaip hipis, gatvės bardas, bohemos dainius, šiandieną A. Marčėnas, pasak rašytojo Alvydo Šlepiko, yra pripažintas literatūros autoritetas – ne tik tobulai įvaldęs klasikines poezijos formas, bet ir vienas iš nedaugelio, kuriam paklūsta net sonetų vainikai.
„Poeto knygose kalba tiksi ir gaudžia, aidi ir skimbčioja tarsi pati savaime susipilstydama į įvairiausias formas, tarsi vien panorėjęs A. Marčėnas gali sukurti sonetą, tanką ar kokį rondo, bene aiškiausiai ir trumpiausiai įvardijęs dabarties žmogaus pasimetimą, padėtį, jauseną mūsų vis siaurėjančiame pasaulyje“. O jis pats, šelmiškai šypsodamasis, tik atsidūsta: „Suprantu, kad jau nebespėčiau tapti geru batsiuviu, tad tenka apsistoti ties savimi kaip poetu.“
Renginio metu poetas su gera humoro ir ironijos doze pasakojo apie jaunystę, namus, kolegas ir literatūrą, akcentuodamas, jog svarbiausia gyvenime yra meilė.
Paskutinė jo knyga taipogi kupina meilės, gerumo, švelnumo… „Poezija nėra vien tik žodžiai. Jei poezija tikra, jos žodžiai visada sutampa su poelgiu. Ir pasakymas „,myliu“ poezijoje būtent tą veiksmą ir reiškia“, – sakė A. Marčėnas.
Rasa GRIŠKEVIČIENĖ
