Lina SUKACKIENĖ
Šį savaitgalį minint Motinos dieną, Tulpiakiemyje gyvenančios Jadvygos Paškauskienės namuose bus ypatinga šventė. 15 vaikų užauginusiai ir dorais žmonėmis išugdžiusiai moteriai šios šventės proga skirtas mūsų šalies prezidento apdovanojimas.
74-erių metų Jadvygos Paškauskienės gyvenimo istorija toli gražu neprimena pasakos. Švenčionių rajono Balindrados kaime Jadvyga žengė pirmus žingsnius. Jos mama ištekėjo už našlio, turinčio keturis vaikus. Šioje šeimoje ji buvo vyriausia dukra. Vos sulaukus dvylikos metų tapo našlaite – mirė jos mama. O po pusmečio patėvis vedė trečią kartą. Tada jaunutė paauglė išvažiavo į Vilnių tęsti mokslų ir ieškoti darbo.
Pirmoji meilė
Kadangi tuo metu Lietuvoje labai trūko darbo rankų, trylikametę mergaitę priėmė dirbti viena Vilniaus ligoninių savo virtuvėje. J. Paškauskienė pasakoja fiziškai buvusi tvirta, stipri ir darbšti. Dirbdama ligoninėje susipažino su Zenonu Paškausku, kuris buvo atvykęs į Vilnių mokytis vairuotojo specialybės. Jaunuoliai įsimylėjo. 1965 metų pavasarį pora iškėlė vestuves ir pradėjo šeimyninį gyvenimą.
Jadvygai tuomet tebuvo 17 metų. Jaunamartė pradėjo lauktis pirmagimio. Tada pora grįžo į Tulpiakiemį. Čia, kaip Jadvyga pasakoja, „tarp visai svetimų žmonių“ pradėjo savo gyvenimą.
Gyvenimo pamokos
Jadvyga sako, kad jos mokslai baigėsi aštuonmetės mokyklos diplomu. Augindama tokią gausią šeimą tiesiog nebeturėjo laiko sau.
Paškauskų šeimoje vienas po kito gimė penkiolika vaikų – 7 dukros ir 8 sūnūs: Saulius, Virgilijus, Sigutis, Jolita, Inga, Valda, Gediminas, Jurgita, Aldona, Vilma, Raimondas, Stepas, Živilė, Arvydas ir Kęstutis – tokie gražūs lietuviški vaikų vardai.
„Vaikų į pasaulį atėjo tiek, „kiek siuntė Dievas“, – pasakoja daugiavaikė mama. Prisimena, kad gimdymai buvo labai nevienodi – vieni sunkesni, kiti lengvesni. Darytas ir vienas cezario pjūvis. Sąlygos auginti vaikus buvo sudėtingos. Nedarbingumas anais laikais buvo skiriamas 56 dienos prieš gimdymą ir 56 dienos po gimdymo. Ir daugiau – jokių lengvatų.
Tulpiakiemio kolūkyje, kaip ir kituose, būdavo paskirtos normos, kurias visi privalėdavo vykdyti. Kadangi tuometis ūkis specializavosi daržininkystėje, reikėdavo ravėti didelius auginamų daržovių plotus. Vėliau dar ir dirbti fermoje. „Gerai, kad dvi karves leisdavo laikyti daugiavaikei šeimai“, – prisimena sovietinę „lengvatą“ moteris. Kiti kolūkiečiai savo ūkiuose galėjo turėti tik po vieną karvę.
Laikai auginti vaikus buvo nelengvi – jokių sauskelnių ar mišinukų. „Viską turėjai skalbti ir gaminti pati, savo rankomis“, – prisimena moteris.
Tuo metu ir pati aplinka nebuvo draugiška daugiavaikėms šeimoms. Sako, kad mokykloje vaikai patirdavo patyčias ir iš bendraamžių, ir iš pedagogų. „Ar tu moki labai gerai, ar gerai, įvertinimas būdavo tik patenkinamas. Nes tu iš daugiavaikės šeimos“, – liūdna prisiminti Jadvygai.
Didelė laimė buvo ta, kad, nepaisant visko, vaikai tarpusavyje labai gražiai sutarė. Vieni kitiems padėdavo, augindavo didesni mažuosius. Šeima visais laikais buvo tikinti, visi vaikai priėję Pirmosios Komunijos.
Platus pasaulis – svajonėse
Jadvyga per savo gyvenimą nedrįso net svajoti apie platų pasaulį, neaplankė svečių šalių, niekur nekeliavo. Tam nebuvo galimybių. Reikėjo auginti vaikus, suktis savo ūkelyje, gyventi ir būti laimingai tuo, ką turi.
Tačiau kas gali būti prasmingesnio žemėje už motinystę? Jadvyga pasakojo, kad jos vaikai yra labai įvairių profesijų: vairuotojai, kelininkai, statybininkai, siuvėjos. Šiuo metu 4 atžalos gyvena užsienyje, o 11 – Lietuvoje.
Šiuo metu Jadvyga turi 20 anūkų ir du proanūkius. Tik du jos vaikai nutarė kurti gausesnes šeimas – susilaukė trijų atžalų. Visi kiti – po vieną ar du.
„Nė vienam nerinkau antros pusės ir nepatarinėjau vedybų klausimais. Juk tada tėvai būtų kalti dėl menkiausių nesutarimų“, – sako Jadvyga.
Šiandienos gyvenimas
Jadvyga – našlė. Dar nepraėjo metai po vyro Zenono mirties. „Neblogas buvo vyras, padėdavo, kiek galėdavo“, – sako moteris. Šiuo metu ji gyvena su jauniausiuoju sūnumi Kęstučiu. Jaunėlis jau sulaukęs 33-ejų metų, kaip sako mama, Kristaus amžiaus. Dar nevedęs, dirba pas ūkininką.
Gyvenant name yra daug įvairių rūpesčių. Namą apšildo malkomis. Nelikus sutuoktinio, viskuo pasirūpina sūnus.
Ukmergės rajone įsikūrę keturi Jadvygos vaikai. Jie motiną nuveža į Pagirių bažnyčią, pas gydytojus ir visur, kur reikia.
Jadvygos pensija labai kukli – 311 eurų. Didesnei trūko stažo. Ir kaip jo galėjo netrūkti, kai tokią šeimyną reikėjo išauginti.
Moteris gyvena paprastą kaimo žmogaus gyvenimą. Sveikata nesiskundžia, rūpinasi sodyba, šeimininkauja darže, gėlyne. Augina tik vištas, jokių kitokių gyvūnų nebeturi.
Prasidėjus karui Ukrainoje labai sielojasi, jaudinasi dėl nekaltų žmonių praradimų, piktinasi Rusijos melu pasauliui.
Artėjant Motinos dienai, gausią šeimyną užauginusi mama laukia į namus grįžtančių vaikų savo šventei. „Atvažiuoja visi, kurie gyvena Lietuvoje. Reikia didelio kambario, kad visi tilptų“, – šypsosi moteris.
Motina, pagimdžiusi ir išauginusi tokį didelį būrį vaikų, sovietų laikais buvo apdovanota tuomečiais valstybiniais apdovanojimais. Ji turi anos valdžios du medalius, tris ordinus ir Aukso žvaigždę. Tai buvo įvertinimas tik už dešimt pagimdytų ir išaugintų vaikų.
Po to gimė dar penki. Bet apdovanojimų daugiau nebuvo.
Šis įvertinimas iš šalies prezidento Gitano Nausėdos – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis, kuriuo apdovanojamos daugiavaikės motinos, išauginusios ir gerai išauklėjusios penkis ir daugiau vaikų – pirmas per tris dešimtis nepriklausomybės metų. Jadvyga sako: „buvau tiesiog pamiršta“. Tačiau koks begali būti didesnis džiaugsmas ir įvertinimas Motinai, pagimdžiusiai ir išauginusiai penkiolika vaikų, kaip jų visų laimingi gyvenimai.
