Ukmergiškiai Pranas Mulevičius ir Ramūnas Ivanauskas turi panašų – kolekcionavimo pomėgį. Pagrindinės jų kolekcijos susijusios su alaus atributika, bet neslepia renkantys ir kitokius daiktus.
Pašnekovai visiškai rimtai tikina: nieko nemeskite į šiukšlinę, nes kiekvienas daiktas ateityje gali tapti vertybe.
Abu vyrai pasakojo susipažinę per kolekcionavimą, rinkdami alaus atributiką.
Vairuotoju dirbantis P. Mulevičius renka alaus skardines. Pasakojo iš pradžių kolekciją laikęs bute, sekcijos lentynose. Tačiau žmona neapsikentė ir paprašė šioms gėrybėms paieškoti kitos vietos. Tuomet vyras kolekciją įkurdino sodo namelio antrame aukšte. Kol kas sutelpa.
Remonto darbus privačiai atliekantis Ramūnas Ivanauskas pasakojo kolekcionuojantis viską, kas siejasi su lietuviško alaus atributika. Tai – skardinės, buteliai, padėkliukai, taurės. Neseniai pradėjo rinkti ir butelių atidarytuvus. Vyras pasakojo per metus surenkantis po 1000 naujų alaus etikečių.
Abu ukmergiškiai praėjusią savaitę dalyvavo alaus atributikos kolekcionierių biržoje, vykusioje mūsų mieste, Ukmergės kultūros centre.
Tarp 100 dalyvių iš įvairių Lietuvos miestų ir užsienio šalių greta stalus išsipirkę ukmergiškiai buvo vieninteliai mūsų miesto atstovai.
Džiaugėsi biržoje papildę savo kolekcijas ne tik išmainytais daiktais, bet ir dovanomis, nes kiekvienas renginio dalyvis gavo po stiklinę taurę ir šiai progai pagamintą padėkliuką.
Ivanauskas džiaugėsi gautu labai įdomiu buteliu. Jis – nuo alaus, kurį Lietuvos, Latvijos ir Estijos aludariai specialiai virė Baltijos kelio sukakčiai.
Pašnekovai kaip sutarę tikino, jog dauguma kolekcionierių kaupia ne vieną, o kelias kolekcijas. P. Mulevičius sakė ilgai rinkęs degtukų dėžutes, nuo vaikystės – monetas.
Ivanauskas taip pat nuo vaikystės ką nors renka. Be alaus atributikos šiuo metu dar turi įvairių šalių banknotų kolekciją.
Kaip dažniausiai papildo kolekcijas? Panašiuose, kaip Ukmergėje vykęs, renginiuose, sendaikčių turguose, labai dažnai – internetu. Kartais daug metų susirašinėja su kitais bendraminčiais. Po to pasitaikius progai susitinka. Įdomu būna tokį žmogų pažinti, pabendrauti.
Abu vyrai kaip vienas tikino – nieko nereikia išmesti: nei ženkliukų, nei atvirukų, nei degtukų dėžučių, skardinių, butelių ar saldainių popierėlių. Viską po daugelio metų bus galima parduoti kolekcininkams.
Anot jų, kaip pavyzdys gali būti tarybinių laikų ženkliukai. Visai neseniai jie atrodė beverčiai. Atvirukai, pašto ženklai, net loterijos bilietai – geidžiamas kolekcininkų kąsnelis.
Arba, pavyzdžiui, yra žmonių, renkančių tai, kas siejasi su prieškario karyba ar kitu laikotarpiu, arba renkančių tam tikro laikmečio fotografijas.
Girdėjo, kad randasi dar keistesnių kolekcijų. Antai vienas žmogus kolekcionuoja plytas.
Pusiau juokais, pusiau rimtai pašnekovai siūlė viską kaupti. Tiesa, labai saugotis ir neperžengti ribos, kad neužsiverstum daiktais ir nepaverstum namų dėžių labirintais.
Tokius, kaip jie patys, kolekcionierius vyrai atvirai vadino ligoniais. Laimei, sergančiais labai savotiška, nei sau, nei kitiems nekenkiančia, bet gyvenimą įdomesniu paverčiančia liga.