Apie Europos solidarumo korpusą daugelis yra girdėję ne kartą. Visgi norint tikrai suprasti, kaip ši programa veikia ir kokias galimybes ji siūlo jaunimui, tenka ne tik pasikliauti girdėtais fragmentais, bet ir atidžiai pasidomėti. Šiame straipsnyje dalinuosi ne tik informacija, bet ir asmenine patirtimi, kaip tapau Korpuso savanoriu užsienyje.
Rašydamas šį tekstą dar kartą įsitikinau, kad ši programa – tai ne tik formalus Europos Sąjungos jaunimo strategijos (2019–2027) įgyvendinimo įrankis. Ji yra tikras galimybių pasaulis: pažinti kitas kultūras, keliauti, augti kaip asmenybei ir įgyti neįkainojamos patirties. Dalyvavimas projekte skatina domėtis socialinėmis problemomis, mokytis empatijos ir bendruomeniškumo. Trumpai tariant, būti Europos solidarumo korpuso savanoriu – reiškia būti aktyviu, atviru ir sąmoningu Europos piliečiu.
Kelionės pradžia
Man buvo 22-eji, ką tik baigiau universitetą Turine, Italijoje, ir ieškojau nuotykio. Norėjau veiklos gamtoje, kur galėčiau pabėgti nuo auditorijų suolų, patobulinti anglų kalbą ir įgyti praktinės patirties. Apie Europos solidarumo korpusą žinojau nedaug, kol nenusprendžiau užsukti į Giosef Torino – vietinę jaunimo organizaciją. Būtent jie pirmieji išsamiai paaiškino, ką ši programa siūlo.
Sužinojau, kad:
• programos prioritetai – įtrauktis, įvairovė, demokratinis dalyvavimas, aplinkosauga ir skaitmeninė transformacija;
• ji finansuoja savanorystės bei solidarumo projektus (taip pat ir humanitarinėje srityje);
• dalyvauti gali 18–30 m. jaunuoliai (humanitariniuose projektuose – iki 35 m.);
• programa jungia jaunus žmones, siekiančius kurti įtraukesnę visuomenę bei padėti pažeidžiamoms grupėms;
• solidarumo projektus galima inicijuoti patiems, identifikavus problemą savo bendruomenėje.
Grįžau namo kupinas įkvėpimo – supratau, kad ši galimybė puikiai dera su mano nuotykių troškimu ir noru prisidėti prie bendro gėrio. Pradėjau ieškoti projekto, kuris man tiktų labiausiai. Tai galima daryti Europos jaunimo portale, kuriame – tūkstančiai projektų, kuriuos galima filtruoti pagal šalį, temą (kultūra, gamta, lyčių lygybė ir kt.) bei veiklos pobūdį.
Pirmiausia kandidatavau į projektą Lenkijos miestelio bibliotekoje, bet nebuvau atrinktas. Nors tai šiek tiek nuvylė, supratau, kad širdis vis dėlto traukia į gamtą. Pradėjau domėtis Šiaurės Europa – Švedija, Norvegija, Suomija, Danija – kol vieną dieną pastebėjau projektą mažoje Strynø saloje Danijoje. Interviu praėjo sėkmingai, ir netrukus buvau priimtas!
Būk pokyčio kibirkštis
Į Strynø atvykau balandį, projektas truko šešis mėnesius. Pamažu susipažinau su bendruomene – vos 200 gyventojų, tačiau nepaprastai vieninga. Projektas vyko „Smakkecentre“ – gamtos centre, kuriame įrengta stovyklavietė, muziejus, baidarės, valtys ir net auginamos avys. Kartu su kitais savanoriais padėjome tvarkyti gamtinę aplinką, prižiūrėti infrastruktūrą.
Per šiuos mėnesius sutikau savanorių iš įvairių šalių – kiekvienas jų atvyko vedamas skirtingų motyvų: pilietinio įsipareigojimo, smalsumo ar noro pabėgti nuo rutinos. Kalbantis su jais vis labiau suvokiau, kokia įvairialypė yra ši programa.
Olga iš Rusijos, buvusi mokytoja, savanoriavo Danijos mokykloje ir sukūrė projektą, kuris padėjo moksleiviams stiprinti pasitikėjimą savimi. Emma iš Švedijos, dalyvavusi projekte Paryžiaus priemiestyje, pasakojo, kaip per pusmetį jos požiūris į gyvenimą visiškai pasikeitė – „tai buvo lyg naujos šeimos atradimas“.
Ką palieka tokia patirtis
Grįžęs iš Danijos turėjau daug ką apmąstyti. Nuo pirmų dienų abejojau, ar susidorosiu, bet netrukus pajutau, kad tai – man augti padedanti patirtis. Buvau dėkingas šeimai, kuri mane priėmė, žmonėms, kuriuos sutikau, ir pačiai programai.
Norėjau suprasti, kaip visa tai veikia giliau. Sužinojau, kad Europos solidarumo korpusą koordinuoja Europos Komisija, o įgyvendina įvairūs partneriai – vienas svarbiausių yra SALTO centras (angl. Support, Advanced Learning and Training Opportunities), kuris siekia gerinti jaunimo programų kokybę, bendradarbiaudamas su nacionalinėmis agentūromis, „Eurodesk“ bei jaunimo organizacijomis.
Jaunieji žurnalistai Europoje – susipažink su autoriumi
Emanuele Gessi, 23 m., Italija. Tarp tylos ir chaoso, tarp idėjų ir realybės. Rudi plaukai, tiesi nosis, šiek tiek barzdos. Mėgstu savo chaki spalvos kuprinę, rašytoją Bolaño ir darbą gryname ore.
Straipsnis atspindi tik autoriaus nuomonę. Europos Komisija ir „Eurodesk“ už jį neatsako.
