Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke, gyvenusių menininkų grafikės Oksanos Judakovos ir fotografo Arūno Kulikausko gyvenimo kelias prieš trejus metus atvedė į Lietuvą. Ir apsistojo Veprių seniūnijoje, Samantonių kaime, esančioje sodyboje…
Kaip teigia menininkai, pagrindinė šio sprendimo priežastis – noras vaikus užauginti Lietuvoje: „Kad jiems šis kraštas netaptų vien tik suvenyrine šalimi, kurioje gimė jų tėvai. Tiesiog atėjo laikas.“
Į JAV Arūnas išvyko beveik prieš ketvirtį amžiaus. Žlugus Sovietų Sąjungai ir atsiradus tokiai galimybei, nelaukdamas pakėlė sparnus. Kodėl būtent į Ameriką?
„Amerika mano svajonių šalimi tapo nuo mažų dienų. Gal įtakos turėjo ir vaikystėje skaitytos knygos apie indėnus. Gal toje šalyje gyvenantys giminaičiai. Tiesiog gyvenau tvirtu žinojimu, kad kada nors ten išvyksiu“, – pasakoja pašnekovas.
Juokauja, kad savo svajonių nė neslėpė. Būdamas aštuntoje klasėje jas atskleidė rašinėlyje – kuo atviriausiai prisipažino norintis gyventi Amerikoje. Kas buvo toliau, sovietmetį menantys žmonės turėtų nuspėti…
„Auklėtoja, užėjusi į namus, paprašė mamos paaiškinti man, kad tokių dalykų nedera rašyti viešai…“, – šypsosi vyriškis.
Viskas vyko tarsi pagal savo susikurtą scenarijų – į JAV išvyko. Tiesa, nelegaliai. Neturėdamas šalies vizos, leidimo dirbti. Kažkaip reikėjo įsikurti, užsidirbti pragyvenimui. Tačiau 56 metų Arūnas teigia, kad „pogrindyje“ nesislapstė – dirbo, susitaupė naujam fotoaparatui ir pirmam kompiuteriui. Išmoko kalbą, įkūrė nedidukę statybos įmonę.
Sako, kad fizinio darbo niekada nevengė. Ir dirbdamas fotografu, neatsisakydavo užsakymų elektros ar smulkiems santechnikos darbams.
Su Oksana susipažino už Atlanto. Ji į šią šalį pateko nusišypsojus Fortūnai. Tiesiog laimėjo imigracinę JAV vizą, vadinamą Žalią kortą.
„Medūzoms“ – antroji vieta
Keletą metų Oksana Niujorke dirbo lietuvių kilmės juvelyro Aleksandro Šepkaus dirbtuvėse. Tuo pat metu kūrė – raižė, piešė, spausdino, eksponavo kūrinius. Jos kūryba buvo eksponuojama Niujorko tarptautinio grafikos centro parodose. Laiko tai nemažu įvertinimu, nes iš 3–4 tūkstančių pateiktų darbų į parodą atrenkama tik apie pusšimtį.
Jau gyvenant Lietuvoje jos darbai buvo eksponuojami Manheteno grafikos centro parodoje. Ši miniatiūrinių atspaudų paroda-konkursas, kuriame išrenkami geriausi darbai. Joje O. Judakovos „Medūzos“ užėmė antrąją vietą.
„Dalyvavimas šioje parodoje – savotiškos varžybos su visu pasauliu. Apėmė malonus jausmas, kuomet paskelbus prizininkus tarp kitų šalių pamačiau ir save, atstovaujančią Lietuvai“, – prisimena menininkė.
Kurti – reiškia dirbti
Samantonys – vieta nuošaloka, tačiau menininkai tikina nuobodžiauti laiko neturintys. Darbuojasi ūkyje, kuria, rengia parodas.
Jau sugrįžę surengė parodas Vilniaus Rotušėje, Modernaus meno centre, Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje“, Kauno menininkų namuose, Sližių ir Saldutiškio dvaruose, Veprių seniūnijoje, Unesco galerijoje Vilniuje, Panevėžio fotografijų galerijoje, Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Baroti galerijoje Klaipėdoje, Ukmergės bei Vilkaviškio kultūros centrų galerijose, dalyvavo parodoje ARTVILNIUS 2014.
Apie kūrybą A. Kulikauskas turi savo nepajudinamą nuomonę.
Kas yra kūryba? Lietuvoje ir JAV žinomas menininkas nedvejodamas atsako: „Darbas“.
Ir paaiškina: „Per dažnai spekuliuojama šiais žodžiais – kurti, kūryba. Menininkas tiesiog dirba.“
Arūnas save ir Oksaną vadina nepriklausomais menininkais. „Tiesiog fotografuoju pasaulį aplink save. O parodas rengiu savo draugams, kitiems žmonėms parodyti tai, ką pastebėjau aš, kas man pasirodė įdomu“, – kalba pašnekovas.
Kaip apie darbą pasakoja ir apie savo menininko karjerą Amerikoje. „Fotografuoju viską, ką tuo metu reikia, koks yra užsakymas“, – sako jis. Ir greitai priduria: „Na, išskyrus vestuves…“
Kartą į pusmetį Arūnas skrenda į Niujorką. Ten yra jo studija, kurioje fotografas dirba. Šiuo metu atlieka užsakymus brangiems juvelyrams-dizaineriams.
Sako, kad ne kartą jo studijoje yra buvę ir pusės milijono dolerių vertės juvelyrinių dirbinių.
Ar labai sunku buvo ne tik įsitvirtinti už Atlanto, bet ir daryti menininko karjerą, rengti parodas erdvėje, kurioje jau tikriausiai net mažiausios laisvos nišos nebegali būti? Ką reikia žinoti, gal kokį burtažodį?
„Nemeluok“. Čia toks tas burtažodis. Amerikoje yra taip – jei tu „falšyvas“, iš namų geriau neik, – sako A. Kulikauskas. – Ir žinok, kad dirbi, o ne kuri. Kol to neįsisąmoninsi, vargsi.“
Vieta pasirinko gyventojus
Kodėl grįžę į Lietuvą išsirinko Samantonis? Šis klausimas sukosi galvoje važiuojant pas menininkus. Bet įsukus į sodybos kiemą jis savaime išgaravo.
Didžiulių medžių prieglobstyje, laisvės pojūtį teikiančių pievų apsupta sodyba. Į pakalnę bėgantis keliukas nusileidžia iki didžiulio tvenkinio, pamėgdžiojančio rudenišką pakrantės peizažą.
„Ne mes pasirinkome šią vietą. Tai ji mus surado“, – tikina 43 metų Oksana. – Grįžę į Lietuvą aiškiai žinojome vieną – namų norime kaime. Tiesiog atėjo toks laikas. Apie tai prasitarėme besisvečiuodami pas draugus. O šie mostelėjo link šalia esančios sodybos – parduodama.“ Apžiūrėję, tiesiog įsimylėjo šią vietą ir ji tapo namais.
Nepaslėpta po tapetais
Rekonstruotame, tačiau ne tik savo autentiškų detalių, bet ir kaimiško namo esmės nepraradusiame name bene didžiausia vertybė ir prabanga – daiktų funkcionalumas ir aiškumas.
Neapleidžia jausmas, kad įžengei į tikrą senovinę lietuvišką trobą – sunkūs ir tvirti stalai, lovos, kaimiška krosnis, ant kurios kaista puodas. Net mediniai laiptai – lakoniškai konkretūs. Tik tai, kas būtina norint užlipti į antrąjį namo aukštą – pakopos.
Oksana sako, kad lauko virtuvę geru oru jai atstoja kiemo viduryje sudėtas akmeninis aukuras.
Ūkininkaujantys menininkai
Arūnas sako, kad Amerikoje išmokti amatai padėjo įsikurti ir užsidirbti pirmai pradžiai, o čia Lietuvoje – įsirengti namus pagal savo poreikius.
„Žmogui reikia labai nedaug. Beveik nieko. Ką turime, jau yra beveik per daug“, – taip apie daiktus šneka šeimininkai.Judakova ir A. Kulikauskas save vadina ūkininkaujančiais menininkais. Sako, kad apsigyvenus sodyboje, supamoje beveik 4 hektarų žemės, tiesiog savaime neišeina nelaikyti gyvulių, nesodinti daržovių, o maisto važiuoti pirkti į prekybos centrą.
Didžiulis sodas – paukščių karalystė. Gagena ir kudakuoja žąsų ir vištų pulkas. O šeima džiaugiasi valgydama iš ekologiškų kiaušinių keptą omletą. Bitės neša medų.
Ganyklą, esančią už tvoros, „šienauja“ avių škudžių banda. Jų šiuo metu aštuoniolika. Tai sena baltiška avių veislė, kurių genofondu rūpinasi ir Lietuvos škudžių avių asociacija, kurios nariai yra ir šios sodybos šeimininkai. Oksana sako, kad šių avyčių banda tikrai padidės.
Tapo pasaulio centru
Grįžę į Lietuvą įsijungė į bendruomenės gyvenimą – sutuoktiniai sako, jog ne tik dalyvauja bendruomenės renginiuose, bet ir patys organizuoja teminius pasibuvimus. Į juos pasikviečia menininkų, Lietuvoje žinomų kitų sričių žmonių.
„Aplinkui mus supa ne tik graži gamta, bet ir puikūs vietinių kaimų žmonės“, – tvirtina pašnekovai.
Nesunkiai „prigijo“ Lietuvoje ir vaikučiai – šešiametė Uršulė ir vienuolikmetis Vincukas. Brolis lanko Veprių pagrindinę mokyklą, sesė turi kitą pareigą – kas rytą kulniuoja į netoliese esantį Sližių vaikų darželį.
Arūnas tvirtina, kad lengva adaptacija lietuviškoje aplinkoje – didžiausias Oksanos nuopelnas. Mama vyresnėlį Vincuką kiekvieną savaitgalį veždavo į lietuvišką mokyklėlę, pati mokė lietuviško rašto. Skaitė vaikams iš Lietuvos parsivežtas ar parsisiųsdintas lietuviškas knygeles.
„Ar nepasiilgsta amerikoniškų dešrainių, mėsainių ar kitokio maisto, kurį, daugelio manymu, šlamščia ten, už Atlanto“, – teiraujuosi.
Tačiau Oksana ir Arūnas tik juokiasi iš tokio klausimo: „Tai tikrų tikriausias mitas. Valgo ten žmonės normalų maistą. Mes Vincuką gal tik kokį kartą ar du buvome nuvedę į MacDonaldą. Na, kad turėtų supratimą, kas tai yra.“
