Internetinė erdvė atvėrė neribotas galimybes ir išplėtė bendravimo būdus. Tačiau neretai jos teikiama laisvė atsigręžia prieš mus pačius. Interneto svetainių komentaruose įžeidinėjimus žarstantys lankytojai pamiršta, kad žodis – ne žvirblis…
Ligita JUODVALKIENĖ
Gedimino Nemunaičio nuotr. Internetinė erdvė atveria neribotas galimybes, tačiau ne visi ja naudojasi tinkamai.
Paprastai šmeižiantys komentarai būna anoniminiai. Perskaitę apie save būtų ir nebūtų dalykų, įsižeidę asmenys neretai kreipiasi į policiją, kad pareigūnai išaiškintų ir nubaustų tokius „rašytojus“.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnis numato atsakomybę už asmens įžeidimą. Viešai ar neviešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažeminęs žmogų asmuo gali būti baudžiamas bauda, laisvės apribojimu, areštu ar laisvės atėmimu iki vienų metų.
Dar griežtesnė atsakomybė numatyta dėl šmeižimo šio dokumento 154 straipsnyje. Asmuo, paskleidęs apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, bei šmeižęs jį, neva šis padarė sunkų nusikaltimą, baudžiamas bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Ukmergės rajono policijos komisariato viršininkas Rolandas Kiškis sako, kad nors Baudžiamasis kodeksas šias dvi sąvokas interpretuoja kaip skirtingas, dažnai nėra lengva jas vieną nuo kitos atskirti. „Jei žmogus yra apšmeižiamas, tai jis paprastai jaučiasi ir įžeistas. Tie dalykai glaudžiai susiję“, – sako viršininkas.
Šiemet Ukmergės policijos komisariato pareigūnai gavo dviejų ukmergiškių prašymus ištirti viešoje erdvėje apie juos paskleistą melagingą informaciją. Vienas prašymas gautas dėl asmens įžeidimo, kitas – dėl šmeižto.
Į policiją dėl įžeidinėjimų internetinėje svetainėje kreipėsi viena rajono tarybos narė. Šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas.
Buvo iškelta baudžiamoji byla dėl asmens šmeižimo viešoje erdvėje. Policininkų pagalbos paprašė viena ukmergiškė. Kažkas spaudoje paviešino jos telefono numerį neva kaip teikiančios seksualines paslaugas lengvo būdo moters. Pernai į policiją dėl panašių skelbimų spaudoje kreipėsi penki asmenys.
Piktadarių fantazijai ribų nėra. Vienas, padavęs į laikraštį skelbimą, žadėjo psichologo konsultaciją intymiais reikalais. Telefono numerį, žinoma, paskelbė ne savo…
Kitas keršytojas, susipykęs su pažįstamu asmeniu, pyktį išliejo labai „originaliai“ – jo telefono numerį įrašė į skelbimą, kad parduodama beždžionė. Nesunku įsivaizduoti, kaip turėjo nustebti „pardavėjas“, sulaukęs interesantų skambučių. Išaiškintas skelbikas teisėsaugininkams paaiškino, kad įsivaizdavo viešai savo „neprietelių“ išvadinęs beždžione.
R. Kiškis mano, kad tokių metodų griebiasi žemos moralės asmenys, bandantys taip suvesti sąskaitas.
Pasak policijos komisariato viršininko, tokie šmeižikiško bei įžeidžiančio pobūdžio vieši pareiškimai dažniausiai išaiškinami. Apie 90 procentų anoniminių autorių demaskuojami. Deja, dėl įstatyminės mūsų šalies bazės kartais tyrėjų galimybės būna ribotos ir internetinės erdvės chuliganai ir nusikaltėliai lieka nenubausti.
R. Kiškio nuomone, anonimams rankas labai atriša neribota interneto ar mobiliojo ryšio paslaugas teikiančių operatorių laisvė. „Kai operatoriai interneto paslaugas teikia per kitų šalių serverius, pavyzdžiui, per kokio Egipto, nelabai ir suseksi. Telefono kortelę nusipirkti gali be jokio dokumento bet kuriame kioske“, – jis sako, kad apribojus operatorių veiklą, sumažėtų ir panašių nusikaltimų.