Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje vyko Indijos kultūros dienos. Šešių renginių ciklas atvėrė įvairialypę šios Rytų šalies istoriją, kultūrą, papročius, religijas per keliautojų, menininkų, mokslininkų patirtis.
Indijos kultūros dienos – trečias bibliotekoje rengiamas pažintinių renginių, pristatančių svečias šalis, ciklas. Šiemet jau vyko Japonijos ir Prancūzijos kultūros dienos. Šiuos renginius organizuoja bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Jurgita Jackevičiūtė.
„Indija išties intensyvi, egzotiška, kartais net pribloškianti, tačiau neabejotinai įkvepianti savo turtingumu ir gyvybingumu“, – mano J. Jackevičiūtė.
Renginių ciklas, vykęs spalio 14–16 dienomis, supažindino bibliotekos lankytojus su skirtingomis Indijos religijomis, šokiu, kalba ir simbolika.
Religijų įvairovė
Indijoje persipina daugybė skirtingų religijų ir pasaulėžiūrų. Vienos masiškiausių – budizmas ir vaišnavizmas.
Bibliotekos konferencijų salėje eksponuojama Alio Balbieriaus fotografijų paroda „Prisilietimas prie budizmo“. Nors pats autorius nėra budistas, kelionių po Indiją metu jam teko gana iš arti stebėti ir net pasinerti į šios religijos aplinką, pajausti ją išpažįstančiųjų pasaulėžiūrą.
A. Balbierius yra Lietuvos rašytojų ir Lietuvos fotomenininkų sąjungų narys, išleidęs poezijos, eseistikos ir ekologinės tematikos knygų, surengęs parodų Lietuvoje ir užsienyje. Be to – keliautojas.
Parodoje eksponuojamos jo kelionių po Indiją ir Nepalą fotografijos, kuriose užfiksuotos sakralios istorinės vietos, Budos, šventyklų fragmentai, vienuoliai. Parodos atidarymo metu autorius skaitė savo miniatiūras ir eiles, pučiamaisiais instrumentais improvizavo Giedrius Balbierius, keliavęs kartu su Aliu. Abu jie dalijosi savo pastebėjimais, įžvalgomis apie budizmą, aplankytus kraštus, sutiktus žmones, papročius. Sako, kad pačių patirtys leido demistifikuoti Indiją, kurioje pinasi gausybė skirtingų religijų, pasaulėžiūrų ir kai kuriose iš jų yra pažeidžiamos žmogaus, ypač moterų, teisės. Į europiečius žiūrima kaip turtingesnius ir sudievinant. Pavyzdžiui, įsigijus pigiausią traukinio bilietą, skirtą keliauti gyvulinio tipo vagonu, kuriame nėra sėdimųjų vietų, tik stovimos, ir įlipus į geresnės klasės vagoną, niekas nesako pereiti į prastesnį vagoną. Tačiau ir prekių ar paslaugų kainos europiečiams aukštesnės nei vietiniams.
Kitą – vaišnavų religijos – tradiciją atskleidė pokalbis su ukmergiškiu Andriumi Vyšniausku tema „Gyvenimo būdo Indijoje simboliai ir paslaptys“. A. Vyšniauskas yra Ukmergės kraštotyros muziejaus darbuotojas, Ukmergės Vedų kultūros ir edukacijų klubo steigėjas ir veiklų organizatorius, į mūsų miestą pakvietęs ne vieną žymų lektorių. Pastarąjį dešimtmetį pagrindinė jo paties interesų tema yra senovės Rytų kultūra ir mokslai, o ypač – psichologijos, sociologijos ir filosofijos paslaptys, išsaugotos senovės raštuose ir tebegyvuojančiose tradicijose.
Kelionių po Indiją, į kurią vyko kartu su žmona ne vaikytis įspūdžių, o tam, kad priartėtų prie Dievo, patirtis jis aprašo Vedų klubo puslapyje. Prisipažįsta – nors kelionei ir ruošėsi, vis tik šalis nustebino. Susitikime A. Vyšniauskas palietė Indijos, kuri šimtmečiais patyrė priespaudą, istoriją, suteikė žinių apie vaišnavus, dalijosi įžvalgomis apie Indijos kultūros ryšį su Lietuva.
Klausytojams buvo įdomu sužinoti apie asketizmą, karmą, sielos reinkarnaciją ir kitus pastarojoje tradicijoje išpažįstamus bei praktikuojamus dalykus.
Vaišnavai atpažįstami iš oranžinių ar baltų drabužių (apdaro spalva priklauso nuo jį dėvinčio asmens statuso – vienuolis ar pasaulietis), Dievo šlovinimo garsiai giedant mantras gatvėse. Tai vadinama kirtanu.
A. Vyšniauskas papasakojo apie vaikų psichiatrų atliktą tyrimą, kurio metu fiksuoti vaikų pasakojimai, kaip jie prisimena savo praeitus gyvenimus, ir surinkti įrodymai, kad tai, ką jie pasakojo, atitinka tiesą.
Trečia pristatyta pasaulėžiūra – Advaita Vedanta – viena iš daugelio Indijoje gimusių dvasinių mokyklų, iki šiol išsaugojusi savo mokytojų liniją. Tai – ir filosofinė doktrina, ir tiesioginis patyriminis kelias į pažinimą, ieškant atsakymų apie save ir pasaulio Sąmonę.
Advaita Vedanta pristatė kraštietė menininkė ir taip pat keliautoja po tolimus kraštus Indrė Kazėnaitė. Ją Indija, tokia daugialypė šalis, patraukė ieškant gyvenimo prasmės ir atsakymų į egzistencinius klausimus, rūpėjusius nuo paauglystės. Moteriai teko pagyventi tiek ašramuose, tiek paprastose indų šeimose, valgyti maistą nuo bananų lapų, išdėliotų ant žemės, ir mėgautis pagal ajurvedų tradiciją subalansuotais prieskonių gausos skoniais, o atsakymų į savo klausimus ieškoti vedant dvasiniams mokytojams – guru.
Indijoje pagyvenusi pusę metų I. Kazėnaitė pačiose sunkiausiose situacijose (ji keliavo viena) sutiko daugybę jai padėjusių gerų žmonių. Apie savo įspūdžius Indijoje sako, kad tai sunkiai apibūdinamas jausmas, kurį galima patirti tik būnant ten. Ji nepirko ir nesivežė į Lietuvą suvenyrų, tą jausmą primena Indijoje įgytos vidinės patirtys, kurių svarbiausia – savęs pažinimas Advaita Vedanta mokymuose. Tai ir buvo vienas iš pagrindinių kelionės tikslų.
Judesys, kalba, filosofija
Renginyje dalyvavę vaikai prie Indijos kultūros prisilietė per jogą. Jogos pasaulis yra žaismingas ir spalvotas, o pratimai ne tik naudingi, bet ir pilni juoko bei kūrybinių užduočių. Judesio, kvėpavimo ir kitus pratimus pristatė dešimtmetį jogos praktikas mažiesiems organizuojanti meistrė Rosita Novikienė.
Demonstracinėje paskaitoje „Sielos šokis: Indijos tradicijų žingsniai“ dalyviai susipažino su pagrindiniais klasikinio indiško šokio teatro aspektais.
Šokius pristatė ir atliko Justina Ližaitienė ir Lina Koreivaitė – Rajyashree Ramesh scenos meno ir šokio teatro akademijos filialo Lietuvoje atlikėjos. J. Ližaitienė yra sertifikuota kūno ir judesio terapeutė, šokio, judesio ir ritmikos pedagogė, mokytoja, šokėja ir choreografė, sukaupusi daugiau nei 18-os metų patirtį. L. Koreivaitė – sertifikuota „FasciaNatya“ instruktorė, daugiau nei dešimtmetį šokanti klasikinį indišką šokį.
Klasikinis indiškas šokis savyje talpina plačią, užkoduotą judesio ir teatrinės išraiškos sistemą. Šokyje dalyvauja visas kūnas – nuo akių iki rankų ir kojų pirštų. Skirtingų kūno dalių judesiai yra smulkiai kategorizuoti. Tai svarbu ne tik tiksliam atlikimui, bet ir pasakojamai istorijai. Tikslumas šokėjui padeda konkrečiu momentu „iššaukti“ reikiamą emociją, o prireikus greitai ją pakeisti kita, taip perteikti mintį. Renginio metu šokėjos pademonstravo du šokius ir pamokė publiką kelių judesių, simbolizuojančių dangų, mėnulį, saulę, žemę ir kt.
Renginių ciklą užbaigė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto lektoriaus Vyčio Vidūno paskaita „Sanskritas ir lietuvių kalba: du dešimtmečiai tyrinėjimų ir atradimų“. V. Vidūnas yra ir VšĮ „Tibeto namai“ vadovas.
Lietuvoje senovės Indijos kultūra ir sanskritu, kaip pagrindine tos kultūros kalba, susidomėta XIX a. pradžioje. O mintis, kad lietuviai turėtų ieškoti savo šaknų Indijoje, tapo labai populiari XX a. pradžioje. Šie ieškojimai buvo susiję su bendromis tautinės tapatybės paieškomis. Tada susiformavo manymas, kad lietuvių kalba ir sanskritas yra itin panašios kalbos.
Susitikime aiškintasi, ar iš tiesų taip yra – kalbėta apie lietuvių kalbos ir sanskrito panašumą ir skirtumus. Klausytojai supažindinti su sanskrito gramatikos ypatybėmis, leksikos pavyzdžiais, pristatyta sanskrito rašto sistema, kuri ir dabar naudojama hindi kalboje šiuolaikinėje Indijoje.
