„Ilgiausių metų“ – melioratoriui Rimantui Dūdai

„Ilgiausių metų“ – melioratoriui Rimantui Dūdai / UAB „Ukmergės melioracijos“ vadovas Jonas Levulis (kairėje) pasveikino jubiliejų minintį Rimantą Dūdą.

UAB „Ukmergės melioracijos“ ilgametis darbuotojas ir profsąjungos narys Rimantas Dūda neseniai atšventė 65-erių metų jubiliejų.

Draugišką, nuoširdų, linksmą, žalingų įpročių neturintį melioratorių jubiliejaus proga sveikino kolegos, UAB „Ukmergės melioracijos“ profsąjungos komitetas, įmonės direktorius Jonas Levulis.

„Mane nuo pat vaikystės traukė technika. Po mokyklos išvykau mokytis į Panevėžio 5-ąją, miesto vidurinę profesinę, technikos mokyklą. Čia įsigijau autokranininko mašinisto profesiją ir vidurinį išsilavinimą. Kaip ir dauguma jaunuolių išėjau į tarybinę armiją. Labai pasisekė – tarnavau Lietuvoje, Vilniuje“, – pasakoja Rimantas.

Po armijos, 1973 metų gruodį, įsidarbino Ukmergės MSV organizacijoje. Tuomet jai vadovavo Vytautas Marazauskas. Pasiūlė dirbti su „ZIL“ markės autokranu. Jo keliamoji galia buvo 6,3 tonos. Su Rimantu prie krano dirbo prikabinėtojos Marijona Novosiolova ir jo žmona Julija.

Autokranu pakraudavo ir iškraudavo gelžbetoninę produkciją – vamzdžius, šulinius, plyteles, filtrus, drenažo vamzdelius, klojinius.

Šventupėje, buvusio Komaro dvaro kumetyno patalpose, viršininkas šeimai skyrė gyvenamą plotą. Tada Šventupėje daugiabučių pastatų dar nebuvo. Čia pagyvenę penkerius metus, įsigijo karvutę, paršiuką, vištų. Grįžę po darbų melioracijoje abu su žmona savo ūkyje triūsdavo be išeiginių. Reikėjo išlaikyti šeimą.

Vėliau gyvenvietėje prasidėjo statybos. Pirmas pastatas – dviejų aukštų bendrabutis. Šalia jo išdygo 24 butų keturaukštis. Po to – du triaukščiai gyvenamieji namai. Žmonės statėsi ir nuosavus namus. Tuo metu gyvenvietėje beveik kas antras dirbo melioracijoje. Vienu metu įmonėje buvo apie pusantro tūkstančio darbuotojų.

„1980 metais melioracijos įmonė gavo naują „MAZ“ markės autokraną. Jo keliamoji galia 10 tonų, strėlės ilgis 10 metrų.

Melioracijos viršininkas Povilas Vilčinskas šią techniką patikėjo man. Tuomet per mėnesį uždirbdavau 120 rublių atlyginimą. Kai pagalvoji, tai buvo dideli pinigai, nes viskas buvo pigu. Degtukų dėžutė kainavo kapeiką“, – pasakoja pašnekovas.

Savaitgaliais kartais tekdavo budėti Jonavos geležinkelio stotyje, nes atvykdavo vagonai su drenažo vamzdeliais. Reikėdavo kuo greičiau atlaisvinti platformas, kad melioracijos įmonei netektų mokėti baudų už valstybinio transporto prastovą. Tekdavo darbuotis net sekmadienį.

Visokių nuotykių ir kuriozų būdavo. Kartais juokingų, o kartais liūdnų.

Šaunus ir draugiškas buvo mūsų kranistų ir stropuotojų kolektyvas. Kęstas Meškutavičius ir Zita bei Irena Klivickienė, Vytautas Barkauskas ir Irena bei Milita Tomkevičiūtė, Juozas Bareikis ir Nikolajus Ševčenko bei Zigmas Maleckas. Per eilę metų keitėsi kranistai, likome tik vietiniai, šventupiečiai, bet jau ir tų kai kurių nebėra. Išėjo anapilin“, – prisiminimais dalijasi Rimantas.

Penkių asmenų šeimai vėliau buvo skirtas trijų kambarių butas su patogumais triaukščiame name – begalinis džiaugsmas. Dar po kiek laiko buvo skirtas alytnamis.

Įmonėje darbo užteko visiems, nes melioruojamų objektų buvo daug, vyko statybos. Durpyne buvo statomi dviaukščiai namai, garažai, dispečerinė, tvarteliai, teko kelių pralaidas montuoti, Mūšios užtvanką statyti. Per eilę metų gyvendamas ir dirbdamas šioje darbovietėje matė, kaip gražėjo Šventupė.

Lietuvoje prasidėjo perversmo ir privatizacijos laikotarpis, melioracijos darbų mažėjo, sustojo statybos. Gelžbetoninius vamzdžius pakeitė plastmasiniai.

„Kai žmona Julija išėjo dirbti į Jasiuliškių socialinės globos namus, pradėjau dirbti su krovininiu savivarčiu automobiliu „KAMAZ“. Senstame mes, dėvisi ir technika. Reikalauja daugiau remonto darbų, detalių, norint kokybiškai ir laiku atlikti pavestus darbus.

Praėjus kuriam laikui melioracijos įmonė įsigijo du krovininius savivarčius automobilius „Mercedes Benz“. Vieno jų – direktoriaus Jono Levulio ir direkcijos sprendimu – vairas atiteko man.

Šiandien Seimo vyrai galvoja, kad melioracija nereikalinga, šiems darbams neskiria pakankamai lėšų. Pasižiūrėkit kaip vėl krūmynais užžėlę nemelioruoti Lietuvos laukai. Dirbamose žemėse telkšo balos sulig ežeru, atokesniuose kaimeliuose nepravažiuojami keliai…“, – kalba Rimantas.

Su žmona išaugino du sūnus ir dukrą, džiaugiasi penkiais anūkais. Vaikai sukūrė šeimas. Sūnūs darbuojasi užsienyje. Šventupėje liko dukra su šeima.

„Mano pačios gražiausios gyvenimo dienos praėjo Šventupėje. Čia yra mano pirma ir paskutinė darbovietė. Praėjusių metų pradžioje sulaukiau pensijos, tačiau kol kas darbuojuosi ir prisiduriu prie varganos pensijos. Ukmergės melioracijoje išdirbau 44-erius metus, o pensijos orios neužsidirbau. Mat protingos valdininkų galvos moka skaičiuoti. Kam tam pensininkui reikalingi pinigai? Jau kartais pradeda streikuot sveikata, kaip ir mano technika. Juk nieko nėra amžino. Gyvenime sutelpa viskas ir lengvučiai sapnai, ir veržlus jaunystės juokas, ir pirmas ištartas myliu, ir visas, visas žmogus“, – tokios melioratoriaus mintys.

Dėkoju Tau, Rimantai, už nuoširdžius prisiminimus. Linkiu šviesių minčių, sveikatos ąžuolų tvirtumo, tiesių kelių ir šviesoforų tik žalių.

Genoefa POVILAVIČIENĖ

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *