Įgūdžių sėmėsi artojų varžybose

Še­šuo­lių se­niū­ni­jo­je, Pi­lio­nių kai­me, ūki­nin­kau­jan­tis Ri­mas Luk­ša – nuo­la­ti­nis ša­ly­je ren­gia­mų ari­mo kon­kur­sų da­ly­vis. Ne­se­niai vy­ku­sia­me jis už­ėmė ket­vir­tą vie­tą ir už tai pel­nė ra­jo­no va­do­vų pa­dė­ką.

Gedimino Nemunaičio nuotr. Ūki­nin­kas Ri­mas Luk­ša ne­bi­jo eks­pe­ri­men­tuo­ti.

V. Luk­ša sa­ko, kad ne­ma­žai pa­tir­ties, kaip ko­ky­biš­kai su­ar­ti lau­kus, įgy­ja da­ly­vau­da­mas ir mū­sų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės or­ga­ni­zuo­ja­mo­se ar­to­jų var­žy­bo­se. Jo­se jau ne pir­mus me­tus iš­ko­vo­ja pri­zi­nes vie­tas.

Ne vie­ną kar­tą pi­lio­niš­kis da­ly­va­vo ir res­pub­li­ki­niuo­se eta­puo­se. Lie­pos pra­džio­je Kė­dai­nių ra­jo­ne, Dot­nu­vo­je, vy­ku­sia­me ari­mo kon­kur­se už­ėmė ket­vir­tą vie­tą. Pra­ei­tą sa­vai­tę ūki­nin­ką ir kon­kur­sui pa­si­reng­ti pa­dė­ju­sį bu­vu­sį Uk­mer­gės ver­slo ir tech­no­lo­gi­jų mo­kyk­los dės­ty­to­ją Vin­cą Či­če­lį pa­svei­ki­no ir ra­jo­no va­do­vai.

Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vi­ce­me­ras Ro­lan­das Ja­nic­kas ir Že­mės ūkio ir in­fra­struk­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas Kęs­tu­tis Jur­ke­vi­čius įtei­kė pa­dė­kas.

K. Jur­ke­vi­čiaus pa­brė­žė žem­dir­bys­tės svar­bą – per me­tus dir­ba­mos že­mės plo­tas mū­sų ra­jo­ne pa­di­dė­jo dau­giau kaip 2000 hek­ta­rų. Tai džiu­gi­nan­tys skai­čiai, nes tuo pa­čiu ma­žė­ja ne­dir­ba­mų, ap­leis­tų že­mės skly­pų, pa­ga­mi­na­ma dau­giau že­mės ūkio pro­duk­ci­jos, su­ku­ria­mos nau­jos dar­bo vie­tos.

Tal­ki­na šei­ma

Kar­tu su su­tuok­ti­ne Še­šuo­lių se­niū­ne Jo­lan­ta bei 24 me­tų duk­ra Žyd­re R. Luk­ša dir­ba apie 70 hek­ta­rų. 18-me­tė Vai­da dar mo­ko­si ben­dro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lo­je.

Ūki­nin­kau­ti šei­ma pra­dė­jo prieš 21 me­tus nuo 5 hek­ta­rų že­mės. Įkū­rė miš­rų ūkį – au­gi­na ja­vus ir tu­ri gal­vi­jų fer­mą, ku­rio­je kar­tu su prie­aug­liu ga­no­si 14 gal­vi­jų.

R. Luk­ša au­gi­na ru­gius, kvie­čius, kviet­ru­gius, mie­žius. Sė­ja ir va­sa­ri­nes, ir žie­mi­nes kul­tū­ras. Tie­sa, žie­mi­nių ja­vų au­gi­ni­mu pas­ta­rai­siais me­tais la­biau­siai nu­si­vi­lia – po šios žie­mos ypač žie­mi­nių kvie­čių lau­kai at­ro­do var­ga­niau­siai.

Že­mė na­šu­mu ne­pa­si­žy­mi

Prieš ke­le­tą me­tų uk­mer­giš­kis pa­ban­dė au­gin­ti avi­žas. De­ja, prie miš­ko ply­tin­čio­se že­mė­se šis eks­pe­ri­men­tas ne­pa­si­tei­si­no. Lau­kas ta­po tik­ra šer­nų „val­gyk­la“. Ne­ap­len­kia šie knys­liai ir bul­vių va­gų.

Į ki­ta­me ūki­nin­ko skly­pe pa­sė­tus ku­ku­rū­zus įni­ko kėkš­tai.

Pa­šne­ko­vas ti­ki­na, kad lau­ką ap­tū­pę bū­riai spar­nuo­čių per vi­są va­sa­rą pa­da­rė ne­men­kos ža­los.

R. Luk­ša sa­ko, kad Še­šuo­lių apy­lin­kių že­mės – tik­rai ne „do­va­nė­lė“ ūki­nin­kui. Dau­gu­mos pa­sė­lių der­lin­gu­mas te­sie­kia 28–30 ba­lų na­šu­mą. Ste­buk­lų to­kio že­mo der­lin­gu­mo lau­kuo­se ti­kė­tis ne­ver­ta. Iš vie­no hek­ta­ro pri­ku­lia nuo 1 iki 4 to­nų ja­vų.

An­tra ver­tus, Luk­šų dir­ba­ma že­mė iš­si­bars­čiu­si net de­šim­ties ki­lo­met­rų spin­du­liu. Trak­to­riu­mi ar kom­bai­nu pa­to­giau bū­tų di­de­lia­me lau­ke dirb­ti nei la­vi­ruo­ti tarp ap­lin­kui iš­si­dės­čiu­sių kai­my­nų ūkių.

Pa­svei­kin­ti R. Luk­šos su­gu­žė­jo sa­vi­val­dy­bės va­do­vai ir spe­cia­lis­tai.

Pats kon­struo­ja tech­ni­ką

Da­ly­vau­da­mi eu­ro­pi­nė­se pro­gra­mo­se, reng­da­mi pro­jek­tus, Luk­šos nuo­lat pa­pil­do sa­vo tech­ni­kos par­ką nau­jais mo­der­niais pa­dar­gais. Taip įsi­gy­tas trak­to­rius, plū­gas, eko­lo­gi­nės akė­čios.

R. Luk­ša pri­si­pa­žįs­ta, kad žiū­rint į kie­me sto­vin­čius se­nus pa­dar­gus, jam tie­siog niež­ti na­gai juos pa­to­bu­lin­ti, per­da­ry­ti.

Pats pa­si­ga­mi­no plū­gą, su­si­konst­ra­vo snie­go va­ly­tu­vą. Juo ne tik ke­lius iki sa­vo nuo­ša­liai esan­čio vien­kie­mio pra­si­ka­sa – ne vie­ną žie­mą se­niū­ni­jai ke­lius va­ly­ti tal­ki­no.

Tik abe­jo­ja, ar nau­ją­jį snie­go va­ly­tu­vą ga­lės šie­met tam pa­nau­do­ti. Mat bai­mi­na­si, kad žmo­nai Jo­lan­tai pra­dė­jus dirb­ti Še­šuo­lių se­niū­ne, tai ga­li bū­ti trak­tuo­ja­ma kaip vie­šų ir pri­va­čių in­te­re­sų kon­flik­tas.

Miš­kas dar lau­kia

R. Luk­ša val­do ir 11 hek­ta­rų miš­ko. Prieš še­še­rius me­tus pa­gal Eu­ro­pos Są­jun­gos fi­nan­suo­ja­mą miš­ko įvei­si­mo dir­ba­mo­je že­mė­je pro­gra­mą pa­so­di­no 6 hek­ta­rus miš­raus miš­ko. Įveis­ta­me jau­nuo­ly­ne – jau ūg­te­lė­ję ber­žai, eg­lės, pu­šys.

Ne­to­li Vir­ba­lų kai­mo ošia jo pu­šy­nas. Ta­čiau ūki­nin­kas jo ne­ker­ta. Sa­ko, jog 80–90 me­tų miš­kas dar ne­bran­dus – į jį su kir­viu ne­ga­li­ma brau­tis.

R. Luk­ša yra lan­kęs spe­cia­lius miš­ko sa­vi­nin­kams skir­tus kur­sus. Juo­se su­ži­no­jo apie jau­nuo­ly­nų įvei­si­mą, bran­daus miš­ko prie­žiū­rą, me­džių rū­šis, jų prie­žiū­rą, li­gas.

Ta­čiau pats apie sa­ve, kaip apie miš­ko sa­vi­nin­ką, at­si­lie­pia kri­tiš­kai – ma­no, kad ži­nių apie miš­ko prie­žiū­rą dar ge­ro­kai stin­ga. „No­rint ne tik už­au­gin­ti, bet ir nu­pjau­ti me­dį, rei­kia ži­nių tu­rė­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ