Ieškoti mirusio kaimyno giminaičių liepė sąžinė

Autorius Ligita Juodvalkienė
Ieškoti mirusio kaimyno giminaičių liepė sąžinė / Autorės nuotr. „Atlikau tik paskutinę pareigą kaimynui“

Kal­bė­da­mi apie ar­ti­muo­sius, gal­vo­je pa­pras­tai tu­ri­me šei­mos na­rius ar gi­mi­nes, ta­čiau vie­nais ar­ti­miau­sių­jų ne­re­tai tam­pa kai­my­nai. Uk­mer­giš­kė Da­nu­tė Vinc­kie­nė, dėl li­gos net iš na­mų ne­iš­ei­nan­ti pen­si­nin­kė, it ko­kia de­tek­ty­vė su­ge­bė­jo ras­ti mi­ru­sio vie­ni­šo kai­my­no gi­mi­nes.

Jos at­kak­lio­mis pa­stan­go­mis žmo­gus at­gu­lė ne „val­diš­ka­me“, o šei­mos ka­pe.

Spa­lio mė­ne­sio „Uk­mer­gės ži­nio­se“ spaus­di­no­me trum­pą po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to in­for­ma­ci­ją apie sa­vo bu­te mi­ru­sį vy­riš­kį ir tik po sa­vai­tės ar net dar dau­giau ap­tik­tą jo kū­ną.

Žmo­gus gy­ve­no vie­nas ir nie­kas jo ne­pa­si­ge­do. Kū­nui pra­dė­jus ir­ti, įtar­ti­ną kva­pą pa­ju­tę kai­my­nai iš­kvie­tė po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus. Taip ir bu­vo ap­tik­tas mi­ręs Vy­tau­to gat­vės gy­ven­to­jas 66 me­tų Ani­ce­tas.

Eks­per­ti­zė pa­tvir­ti­no, kad į jo gy­vy­bę pa­si­kė­sin­ta ne­bu­vo – mi­rė sa­va mir­ti­mi.

Abe­jin­ga ne­li­ko kai­my­nė

Gre­ti­mo­je dau­gia­bu­čio na­mo laip­ti­nė­je gy­ve­nan­čiai Da­nu­tei Vinc­kie­nei su­skau­do šir­dį dėl mi­ru­sio pa­žįs­ta­mo žmo­gaus. Kar­tu ir apė­mė ne­ri­mas. Gal­vo­je su­ko­si min­tis, ar apie jo mir­tį su­ži­nos gi­mi­nai­čiai, ar jis iš vi­so tu­rė­jo gi­mi­nių.

„Ma­ne tas ne­ri­mas tar­si ap­sė­do. Ani­ce­tą ir jo jau se­no­kai mi­ru­sią ma­mą ge­rai pa­ži­no­jau. Gy­ve­no­me kai­my­nys­tė­je be­veik še­šias­de­šimt me­tų. Ta­me pa­čia­me na­me – ke­lio­li­kos bu­tų dau­gia­bu­ty­je. Kie­mas ben­dras – ga­li­ma sa­ky­ti, už­au­go ma­no aky­se. Kar­tu su ma­no vy­ru Juo­zu to­je pa­čio­je ga­myk­lo­je dir­bo“, – pa­sa­ko­jo pen­si­nin­kė.

Vinc­kie­nė bu­vu­siam kai­my­nui ge­rų žo­džių tik­rai ne­gai­lė­jo – koks jis man­da­gus, pa­slau­gus, tvar­kin­gas bu­vo. Tie­sa, li­ki­mas jo ne­le­pi­no – vy­ras bu­vo ne­įga­lus.

„Gal dėl to toks vie­ni­šius bu­vo, drau­gi­jos la­bai ir ne­ieš­ko­da­vo. Ta­čiau ap­si­skai­tęs, švie­sus žmo­ge­lis“, – pa­sa­ko­ja pa­ti vi­są gy­ve­ni­mą pe­da­go­ge dir­bu­si 78 me­tų se­no­lė.

Ji at­vi­ra­vo ir pa­ti vi­so­kių gy­ve­ni­mo ne­gan­dų pa­ty­ru­si. Gal dėl to esan­ti ne­abe­jin­ga ir ki­tų ne­lai­mėms?

„Po ke­lių die­nų pa­si­tei­ra­vau kai­my­nų, be­ne ži­nan­tys, kur po­li­ci­ja nu­ve­žė kū­ną, kas jį pa­lai­dos. Ne­ga­vau iš jų jo­kio kon­kre­taus at­sa­ky­mo. Pa­skam­bi­nau į po­li­ci­ją, ten pa­sa­kė, kad kū­nas lai­do­ji­mo na­mų mor­ge. Gal aš ir klys­tu, ta­čiau man su­si­da­rė toks įspū­dis, kad ne­la­bai kas ir ieš­ko mi­ru­sio­jo gi­mi­nai­čių“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Vinc­kie­nė iš­si­aiš­ki­no, jog ne­sant ar­ti­mų­jų lai­do­ja­ma sa­vi­val­dy­bės lė­šo­mis Duks­ty­nos ka­pi­nė­se. Jo­se ir at­ski­ra vie­ta to­kiems uk­mer­giš­kiams lai­do­ti skir­ta.

To­kios kai­my­no lai­do­tu­vės jaut­ri­ą­ją se­no­lę la­bai nu­liū­di­no.

„Gal­vo­jau, ne­gi ne­at­si­ras ar­ti­mų­jų, ku­rie Ani­ce­tą pa­lai­do­tų ša­lia ma­mos. Juk vi­są gy­ve­ni­mą jie drau­ge nu­gy­ve­no. Net są­ži­nė pra­dė­jo griauž­ti. Klau­siau sa­vęs, ne­gi aš nie­ko ne­ga­liu pa­da­ry­ti, kad šei­mos ka­pe at­gul­tų. Ži­not, gal mes, se­ni žmo­nės, ir kaž­ko­kie sa­vo­tiš­ki at­ro­do­me, bet tu­ri­me sa­vo ver­ty­bes, tra­di­ci­jos mums la­bai svar­bu“, – at­vi­ra­vo D. Vinc­kie­nė.

Nors nie­ko kon­kre­taus apie Ani­ce­to gi­mi­nai­čius mo­te­riš­kė ne­ži­no­jo, pa­si­šo­vė trūks plyš juos su­ras­ti.

Spren­dė tar­si pai­nų re­bu­są

Kar­tu su vy­ru Juo­zu tar­si ko­kie de­tek­ty­vai kiau­rą die­ną su­sė­dę nar­plio­jo, dė­lio­jo iš vi­sų bu­vu­sių po­kal­bių su ve­lio­niu, jo ma­ma įstri­gu­sias de­ta­les apie jų gi­mi­nes.

Pa­ti dėl li­gos jau ku­rį lai­ką tik po na­mus laz­de­le pa­si­rams­čiuo­da­ma vaikš­to, net į lau­ką ne­iš­ei­na. Tai­gi, pa­gal­bi­nin­ku D. Vinc­kie­nei ta­po te­le­fo­nas.

„Te­le­fo­no ra­ge­lio tą­dien iš ran­kų ne­pa­lei­dau. Kur tik ne­skam­bi­nau – gal net ke­lio­li­ka ar ke­lias­de­šimt kar­tų. Į po­li­ci­ją, lai­do­ji­mo na­mus ap­skam­bi­nau, se­niū­ni­jas, kur ga­lė­tų gy­ven­ti kad ir to­li­mi kai­my­no gi­mi­nai­čiai. Kad se­se­rų ar bro­lių Ani­ce­tas ne­tu­rė­jo, tai tik­rai ži­no­jo­me“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

Pa­ga­liau vie­no­je iš kai­miš­kų­jų se­niū­ni­jų pa­vy­ko su­ras­ti mi­ru­sio­jo ant­ros ei­lės pus­se­se­rę. Ji ir pa­lai­do­jo gi­mi­nai­tį.

„Man kaip ak­muo nuo šir­dies nu­si­ri­to, kuo­met ši mo­te­ris pa­ti­ki­no, kad gi­mi­nai­tis bus pa­lai­do­tas ša­lia sa­vo mo­ti­nos. Jau­čiuo­si at­li­ku­si sa­vo pas­ku­ti­nę kai­my­niš­ką pa­rei­gą šiam žmo­gui. Ki­taip jau­čiu, kad są­ži­nė bū­tų už­grau­žu­si“, – at­si­du­so se­no­lė.

Taip po­nios Da­nu­tės dė­ka Ana­pi­lin iš­ėju­sio Ani­ce­to kū­nas mor­ge pra­gu­lė­jo ne­il­gai – ke­le­tą die­nų.

Se­niū­ni­ja ar­ti­mų­jų ne­ieš­ko

Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja Val­do­nė Gi­nai­tie­nė pa­sa­ko­jo, kad pa­pras­tai sa­vi­val­dy­bės lė­šo­mis yra lai­do­ja­mi tie, ku­rie bu­vo ne­dek­la­ra­vę sa­vo gy­ve­na­mo­sios vie­tos, ta­čiau gy­ve­nę Uk­mer­gė­je.

To­kių as­me­nų lai­do­tu­vėms iš sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to ski­ria­ma 304 Eur. Šie­met sa­va­val­dy­bė pen­kių ne­dek­la­ruo­tų as­me­nų lai­do­tu­vėms sky­rė 1520 Eur.

Lai­do­tu­ves to­kiu at­ve­ju or­ga­ni­zuo­ja mies­to se­niū­ni­ja. Lai­do­tu­vė­mis se­niū­ni­ja rū­pi­na­si ir tuo­met, kai ve­lio­nis bu­vo nu­ro­dęs sa­vo gy­ve­na­mą­ją vie­tą, ta­čiau ne­tu­ri ar­ti­mų­jų, ku­rie jį pa­lai­do­tų.

Uk­mer­gės mies­to se­niū­nė Zi­ta Pe­čiu­lie­nė sa­ko, kad lai­do­jant „val­diš­kai“, per pa­čias lai­do­tu­ves se­niū­ni­jos in­dė­lio ne­la­bai ir ma­to­si. Mat vis­kuo rū­pi­na­si lai­do­ji­mo na­mai. Se­niū­ni­jai lie­ka to­li­mes­nės pa­rei­gos – be­šei­mi­nin­kių ka­pų prie­žiū­ra – šie­na­vi­mas, la­pų grėbs­ty­mas.

„Pa­gal ga­li­my­bes už­de­da­me ir ant­ka­pė­lius. Ne nau­jus – pa­nau­do­ja­me tuos, kur žmo­nės, keis­da­mi ant ar­ti­mų­jų ka­po, daž­nai pa­lie­ka prie ka­pi­nių tvo­ros“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Ji pa­aiš­ki­no, jog se­niū­ni­ja ne­tu­ri ga­li­my­bės su­ras­ti mi­ru­sio­jo ar­ti­mų­jų. Šių duo­me­nų nė­ra Gy­ven­to­jų re­gist­ro sis­te­mo­je.

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *