Kalbėdami apie artimuosius, galvoje paprastai turime šeimos narius ar gimines, tačiau vienais artimiausiųjų neretai tampa kaimynai. Ukmergiškė Danutė Vinckienė, dėl ligos net iš namų neišeinanti pensininkė, it kokia detektyvė sugebėjo rasti mirusio vienišo kaimyno gimines.
Jos atkakliomis pastangomis žmogus atgulė ne „valdiškame“, o šeimos kape.
Spalio mėnesio „Ukmergės žiniose“ spausdinome trumpą policijos komisariato informaciją apie savo bute mirusį vyriškį ir tik po savaitės ar net dar daugiau aptiktą jo kūną.
Žmogus gyveno vienas ir niekas jo nepasigedo. Kūnui pradėjus irti, įtartiną kvapą pajutę kaimynai iškvietė policijos pareigūnus. Taip ir buvo aptiktas miręs Vytauto gatvės gyventojas 66 metų Anicetas.
Ekspertizė patvirtino, kad į jo gyvybę pasikėsinta nebuvo – mirė sava mirtimi.
Abejinga neliko kaimynė
Gretimoje daugiabučio namo laiptinėje gyvenančiai Danutei Vinckienei suskaudo širdį dėl mirusio pažįstamo žmogaus. Kartu ir apėmė nerimas. Galvoje sukosi mintis, ar apie jo mirtį sužinos giminaičiai, ar jis iš viso turėjo giminių.
„Mane tas nerimas tarsi apsėdo. Anicetą ir jo jau senokai mirusią mamą gerai pažinojau. Gyvenome kaimynystėje beveik šešiasdešimt metų. Tame pačiame name – keliolikos butų daugiabutyje. Kiemas bendras – galima sakyti, užaugo mano akyse. Kartu su mano vyru Juozu toje pačioje gamykloje dirbo“, – pasakojo pensininkė.
Vinckienė buvusiam kaimynui gerų žodžių tikrai negailėjo – koks jis mandagus, paslaugus, tvarkingas buvo. Tiesa, likimas jo nelepino – vyras buvo neįgalus.
„Gal dėl to toks vienišius buvo, draugijos labai ir neieškodavo. Tačiau apsiskaitęs, šviesus žmogelis“, – pasakoja pati visą gyvenimą pedagoge dirbusi 78 metų senolė.
Ji atviravo ir pati visokių gyvenimo negandų patyrusi. Gal dėl to esanti neabejinga ir kitų nelaimėms?
„Po kelių dienų pasiteiravau kaimynų, bene žinantys, kur policija nuvežė kūną, kas jį palaidos. Negavau iš jų jokio konkretaus atsakymo. Paskambinau į policiją, ten pasakė, kad kūnas laidojimo namų morge. Gal aš ir klystu, tačiau man susidarė toks įspūdis, kad nelabai kas ir ieško mirusiojo giminaičių“, – sako pašnekovė.
Vinckienė išsiaiškino, jog nesant artimųjų laidojama savivaldybės lėšomis Dukstynos kapinėse. Jose ir atskira vieta tokiems ukmergiškiams laidoti skirta.
Tokios kaimyno laidotuvės jautriąją senolę labai nuliūdino.
„Galvojau, negi neatsiras artimųjų, kurie Anicetą palaidotų šalia mamos. Juk visą gyvenimą jie drauge nugyveno. Net sąžinė pradėjo griaužti. Klausiau savęs, negi aš nieko negaliu padaryti, kad šeimos kape atgultų. Žinot, gal mes, seni žmonės, ir kažkokie savotiški atrodome, bet turime savo vertybes, tradicijos mums labai svarbu“, – atviravo D. Vinckienė.
Nors nieko konkretaus apie Aniceto giminaičius moteriškė nežinojo, pasišovė trūks plyš juos surasti.
Sprendė tarsi painų rebusą
Kartu su vyru Juozu tarsi kokie detektyvai kiaurą dieną susėdę narpliojo, dėliojo iš visų buvusių pokalbių su velioniu, jo mama įstrigusias detales apie jų gimines.
Pati dėl ligos jau kurį laiką tik po namus lazdele pasiramsčiuodama vaikšto, net į lauką neišeina. Taigi, pagalbininku D. Vinckienei tapo telefonas.
„Telefono ragelio tądien iš rankų nepaleidau. Kur tik neskambinau – gal net keliolika ar keliasdešimt kartų. Į policiją, laidojimo namus apskambinau, seniūnijas, kur galėtų gyventi kad ir tolimi kaimyno giminaičiai. Kad seserų ar brolių Anicetas neturėjo, tai tikrai žinojome“, – prisimena pašnekovė.
Pagaliau vienoje iš kaimiškųjų seniūnijų pavyko surasti mirusiojo antros eilės pusseserę. Ji ir palaidojo giminaitį.
„Man kaip akmuo nuo širdies nusirito, kuomet ši moteris patikino, kad giminaitis bus palaidotas šalia savo motinos. Jaučiuosi atlikusi savo paskutinę kaimynišką pareigą šiam žmogui. Kitaip jaučiu, kad sąžinė būtų užgraužusi“, – atsiduso senolė.
Taip ponios Danutės dėka Anapilin išėjusio Aniceto kūnas morge pragulėjo neilgai – keletą dienų.
Seniūnija artimųjų neieško
Ukmergės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Valdonė Ginaitienė pasakojo, kad paprastai savivaldybės lėšomis yra laidojami tie, kurie buvo nedeklaravę savo gyvenamosios vietos, tačiau gyvenę Ukmergėje.
Tokių asmenų laidotuvėms iš savivaldybės biudžeto skiriama 304 Eur. Šiemet savavaldybė penkių nedeklaruotų asmenų laidotuvėms skyrė 1520 Eur.
Laidotuves tokiu atveju organizuoja miesto seniūnija. Laidotuvėmis seniūnija rūpinasi ir tuomet, kai velionis buvo nurodęs savo gyvenamąją vietą, tačiau neturi artimųjų, kurie jį palaidotų.
Ukmergės miesto seniūnė Zita Pečiulienė sako, kad laidojant „valdiškai“, per pačias laidotuves seniūnijos indėlio nelabai ir matosi. Mat viskuo rūpinasi laidojimo namai. Seniūnijai lieka tolimesnės pareigos – bešeimininkių kapų priežiūra – šienavimas, lapų grėbstymas.
„Pagal galimybes uždedame ir antkapėlius. Ne naujus – panaudojame tuos, kur žmonės, keisdami ant artimųjų kapo, dažnai palieka prie kapinių tvoros“, – pasakojo pašnekovė.
Ji paaiškino, jog seniūnija neturi galimybės surasti mirusiojo artimųjų. Šių duomenų nėra Gyventojų registro sistemoje.