Ieškojo lengvatų – įsivėlė į barnį

Vals­ty­bi­nė­se įmo­nė­se dar­buo­to­jai ir lan­ky­to­jai neap­si­ei­na ir be kon­flik­ti­nių si­tu­a­ci­jų. Skun­dų dėl Re­gist­rų cen­tro Uk­mer­gės ir Šir­vin­tų sky­riaus dar­bo ne­šykš­tė­jęs uk­mer­giš­kis Sta­sys Šle­pi­kas ap­gai­les­tau­ja, jog sa­vo tei­sy­bę kar­tais ga­li­ma pa­siek­ti tik pik­tuo­ju.

Po­nas Sta­sys pa­sa­ko­jo, jog nesu­si­pra­ti­mai pra­si­dė­ję, kuo­met jis krei­pė­si į sa­vi­val­dy­bę dėl kom­pen­sa­ci­jos už šil­dy­mą. Pa­tei­kus do­ku­men­tus, už­kliu­vo Ne­kil­no­ja­mo­jo daik­to ka­dast­ri­nių ma­ta­vi­mų by­lo­je ma­ti­nin­kės įra­šy­tas įra­šas apie cen­tri­nį šil­dy­mą. „Prie to ir pri­ki­bo, nes pas ma­ne jis – au­to­no­mi­nis, ir jau dvi­de­šimt me­tų, kai pa­sta­ty­tas ka­ti­las ir įves­tos du­jos“, – sa­kė vy­ras.

Ko­dėl ma­ti­nin­kės pa­ra­šy­ta klai­din­gai, jis ne­ži­nan­tis. Ma­no, kad ne­pil­dė by­los kruopš­čiai, o su­kly­du­si nė ne­pa­si­žiū­rė­jo.

Te­ko kul­niuo­ti klai­dą iš­tai­sy­ti. „Nu­ė­jęs į ka­dast­rų biu­rą, ro­dau po­pie­rius, aiš­ki­nu, kad šil­dy­mas pas ma­ne au­to­no­mi­nis. O man sa­ko – eik pas ma­ti­nin­kus, už­si­re­gist­ruok, su­mo­kėk 300 li­tų, juos į na­mus at­si­vežk, kad at­lik­tų ma­ta­vi­mus, – pa­sa­ko­jo jis. – Ta­da dar kaž­kiek su­mo­kė­siu ir po ke­lių sa­vai­čių gau­siu pa­žy­mą… Ir nie­kam ne­svar­bu, kad pas ma­ne tas ka­ti­las dar nuo 1995 me­tų.“

Svei­ka­tos bė­dų tu­rin­tis vy­ras ne­sle­pia – pik­ta, kad rū­pes­čių dar dau­giau dėl ma­ti­nin­kės kal­tės: „Pa­pras­tas žmo­gus bau­džia­mas ir už men­kiau­sią nesu­si­pra­ti­mą. Tik pa­miršk ką, lai­ku ne­su­mo­kėk, ne­dek­la­ruok – tuoj bau­dos, per­spė­ji­mai… O val­di­nin­kas ga­li ap­si­rik­ti?“

Po­nas Sta­sys at­vi­ras – tą­syk ne­te­kęs nei kan­try­bės, nei sa­vit­var­dos. Dar la­biau įpy­ko iš­gir­dęs, kad rei­kės pa­lauk­ti po­rą sa­vai­čių, kol bus iš­tai­sy­ta klai­da.

„Lauk­ti ne­ga­liu, nes iš­vyks­tu į Kau­ną ir dviem sa­vai­tėms gu­luo­si į li­go­ni­nę. Grį­žus lau­kia ke­lio ope­ra­ci­ja… Tuo­met pa­sa­kė, kad at­ei­čiau už dvie­jų va­lan­dų. Tai kiek su to­kia ko­ja ga­liu pir­myn at­gal pri­laks­ty­ti?“ – pik­ti­no­si jis.

Gy­ven­to­jui ap­mau­du, kad, anot jo, ne­re­tai vals­ty­bi­nė­se įstai­go­se žmo­gaus ne­no­ri­ma net iš­girs­ti: „Jei ko­kia pro­ble­ma, tu­ri pats įro­di­nė­ti, nie­kas ne­si­gi­li­na, kaip ir šiuo at­ve­ju: nie­kas nie­ko ne­klau­sia, čiuožk pas ma­ti­nin­kus – ir vis­kas…“

Nors po at­kak­lių gin­čų tuo­kart do­ku­men­tai bu­vo su­tvar­ky­ti, vy­ras gai­li­si tuš­čiai su­gai­šęs lai­ko ir su­si­ga­di­nęs ner­vus. „Ar pa­pras­tam, šių da­ly­kų ne­iš­ma­nan­čiam žmo­gui at­sa­ky­ti už to­kias ki­tų klai­das? Juk tos įstai­gos dar­buo­to­jos tu­rė­jo do­ku­men­tus ap­žvelg­ti ir pa­da­ry­ti iš­va­das, o ne liep­ti pa­pil­do­mai tris šim­tus li­tų mo­kė­ti, vež­tis ma­ti­nin­kus… Kiek se­nu­kų, ne­įsi­gi­li­nant į ap­lin­ky­bes, ši­taip ir iš­siun­čia­ma“, – svars­to jis.

Apie šią si­tu­a­ci­ją VĮ Re­gist­rų cen­tro Vil­niaus fi­lia­lo Uk­mer­gės ir Šir­vin­tų sky­riaus ve­dė­ja-ju­ris­kon­sul­tė Aud­ro­nė Gri­tie­nė sa­ko ži­nan­ti. Pa­ti, kai įvy­ko in­ci­den­tas, ne­bu­vu­si, ta­čiau apie tai pa­pa­sa­ko­ta dar­buo­to­jų.

Ne­nei­gia, jog klai­din­gas įra­šas mi­nė­to­je by­lo­je at­si­ra­do per nesu­si­pra­ti­mą. „Tai­sėm tuo pa­čiu mo­men­tu: iš­kvie­tėm iš dar­bo žmo­gų – at­si­pra­šė, pa­da­rė. Stai­ga ne­įma­no­ma – vis tiek apie po­ros va­lan­dų rei­kia ir kom­piu­te­rių ba­zė­je ras­ti, ir vis­ką su­tvar­ky­ti“, – sa­kė ve­dė­ja.

„Mes ir ne­sa­kom, kad tai – ne mū­sų klai­da. Ją pri­pa­ži­nom, žmo­gaus at­si­pra­šėm. Klys­ta vi­si“, – pri­pa­ži­no ji.

Autorė: Vai­do­tė ŠANTARIENĖ