Žuvininkystės tarnyba deda pastangas, kad Lietuvos upėse būtų atkurti ypač retų žuvų – ūsorių – ištekliai. Praėjusią savaitę pirmą kartą šių žuvų išleista į Šventąją Ukmergės rajone.
Ūsorių metinukai penktadienį buvo atgabenti ir išleisti dviejose Šventosios vietose mūsų rajone – ties Zujais ir pačiame mieste, prie tilto. Į upę iš viso išleista 2 000 vnt. šių žuvų. Nors uždarai augintos visus metus, jų svoris tesiekia 1,8 gramo.
Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vyriausiasis specialistas Andrej Pilinkovskij pasakojo, kad pastaruoju metu šių žuvų šalies upėse sumažėjo, todėl jų skyriaus specialistai inicijavo ūsorių reproduktorių bandos formavimą.
Atkuriant retų žuvų išteklius Ukmergėje, į Šventąją beveik kasmet įleidžiama eršketų, lašišų, šlakių. Tačiau ūsoriai leidžiami pirmą kartą. Pajutusios srovę, iš talpų išleidžiamos žuvelės tuojau nuplaukė priešais ją…
Manoma, kad mažieji ūsoriai liks gyventi maždaug tose vietose, kur ir išleisti. Tiesa, išgyvens jų nedaug – spėjama, kad apie 5 proc., kiti žus ar taps grobuonių aukomis.
Manoma, kad šių žuvų ištekliai Lietuvos upėse stipriai sumažėjo dėl žmogaus veiklos. Ypač tai lėmė neršto sąlygų pablogėjimas, susijęs su nerštaviečių naikinimu, žuvų migracijos kelių blokavimu, chemine ir biologine vandens telkinių tarša.
Įtakos tam turėjo ir nepakankamas komercinės bei mėgėjiškos žūklės reguliavimas. Šie ir kiti veiksniai neigiamai paveikė ūsorių populiacijas visoje Europoje, todėl jie tapo saugomi.
Viena iš veiksmingiausių priemonių jų išteklių atstatymui – dirbtinis veisimas. Jis pasiteisino lašišinių ir kitų vertingų žuvų populiacijų atstatymui, todėl tikėtina, kad bus veiksminga ir ūsorių atveju.
Anksčiau ūsoriai Lietuvoje nebuvo veisiami, nežinomas dirbtinio neršto efektyvumas, žuvų, paimtų iš gamtos, išnaršinimas, jauniklių auginimo ypatybės. Skurdi buvo ir kaimyninių šalių patirtis šiais klausimais, tad kliūčių naujoje veikloje buvo daug ir įvairių.
Ūsoriai – karpinių šeimos gėlavandenės žuvys, mėgstančios švarų vandenį.
Neršia gegužės–birželio mėnesiais. Į nerštą plaukia prieš srovę ilgomis virtinėmis iš keleto dešimčių žuvų. Priekyje plaukia patelės, už jų – stambūs patinai, už jų – mažesni, o virtinės gale – mažiausi lytiškai subrendę patinai. Įprastai nerštavietėse patinų būna daugiau negu patelių. Ūsoriai neršia gilumoje, srovėje, ant smėlėto ar žvirgždėto dugno.
Ūsorių ikrai oranžiniai, o pieniai – raudoni. Ikrai laikomi nuodingais, nors mokslininkų nuomonės dėl to skiriasi. Atrodo ikrai tampa nuodingi prieš pat nerštą, kad jų nesuvalgytų kitos žuvys.
Maitinasi šios žuvys dugno gyvūnais: kirminais, moliuskais, vabzdžių lervomis, vėžiagyviais, kartais augmenija ir kitų žuvų ikrais ir mailiumi.
Nedideli ūsoriai laikosi akmenuotose rėvose, dažnai kartu su gružliais. Mėgsta greitai tekantį ir švarų vandenį, ežeruose negyvena. Stambūs ūsoriai laikosi giliose, akmenuotu dugnu vietose, ypač prie tiltų, vandens malūnų, polių, prieplaukų. Išsiliejus upėms, ūsorius galima pamatyti ir sekliose vietose, dažnai jie plaukioja netoli krantų ir užlietose salpinėse pievose.
Ūsoriai daugiausia aktyvūs naktį. Vasarą rytais ir prietemoje išplaukia į smėlėtas, apaugusias žole seklumas. Ūsoriai labai greiti, nuolatos juda iš vietos į vietą po vieną ar nedidelėmis grupėmis. Į didesnius būrius susirenka neršto metu ir žiemą. Žiemoja giliose vietose, mažai judėdami ir nesimaitindami.
