Skaitytojų pamėgtų populiariausių lietuviškų knygų topuose rastume ir romaną „Du gyvenimai per vieną vasarą“. Jo autorė ukmergiškė 27 metų Akvilė Kavaliauskaitė užsimena jau galvojanti ir apie antrąją savo knygą.
Žurnalistė, televizijos laidų vedėja, rašytoja A. Kavaliauskaitė papasakoti apie savo darbą atvyko į Jono Basanavičiaus gimnaziją – mokyklą, kurią baigė. Susitikime dalyvavę jos buvę mokytojai Akvilę prisimena kaip itin gabią, veiklią ir visur suspėdavusią „garbanę audrą“. Mokiniams rūpėjo sužinoti apie jos kūrybines idėjas, laisvalaikį, darbą žurnale „Happy“, į kurį žurnalistė perėjo iš „Panelės“ kartu su jos komanda.
Romaną „Du gyvenimai per vieną vasarą“ išleidusi leidykla „Alma littera“ pati ir prikalbino Akvilę jam ryžtis. „Daug metų rašiau, visada norėjau parašyti romaną. O iš leidyklos man paskambino – buvo matę mano rašymo stilių – ir paragino išleisti knygą“, – su netikėtu pasiūlymu sako lengvai sutikusi autorė.
Pirmiausia, anot jos, gimė pavadinimas. Prisipažįsta kruopščiai planavusi, apie ką bus jos romanas, – vien tam prireikė mėnesio. O visą šį darbą įveikė per metus. Išsiuntus galutinį rankraščio variantą, jaudulio buvo tik daugiau, nes negalėjo patikėti – jį gi spausdins!
Rašytoja džiaugiasi knygos sėkme, tuo, kad ji palankiai vertinama, bet jaudulys niekur nedingo: „Net žiūrėti į ją negaliu… Jei pamatau, kas turi, visada pagalvoju – o Dieve, jis apie mane žino daugiau nei aš pati!..“
Tačiau tai anaiptol nėra autobiografinis romanas. Čia, kaip susitikime kalbėjo Akvilę puikiai pažįstantys pedagogai, – tik jos rašymo stilius: be galo graži, švari ir tvarkinga kalba, viskas įdomiai sudėliota – skaitai ir mėgaujiesi. Užtat kai kas, anot pačios autorės, – vis tiek „iš gyvenimo, ko nenurašysi iš kitur“.
Leidinį ji teigia skirianti „melagiams, pataikūnams, apsimetėliams, tinginiams, kuklioms tetoms su peiliais kišenėse ir naivioms jų dukroms – visiems, kurie netobuli ir patys tai žino“. Esą nereikia bandyti pranokti savęs ir savo galimybių, stengtis vien įtikti kitiems. Svarbiausia siekti tik savo tikslų, tvirtai eiti link jų. „Knygos esmė – žmonės, ko labai nenorėjo, tai ir gavo“, – atskleidžia Akvilė.
Ukmergėje muzikos mokykloje mokiusis, šokius lankiusi, kartais ir dainavimui laiko atrandanti žurnalistė sako, jog rašant romaną visos šios žinios labai pravertė. Mat viena jo herojų – pianistė, tad reikia nusimanyti apie muziko veiklą. Pravertė ir gitaros pamokos, kurias, juokiasi Akvilė, ištvėrė tik tris…
Už teisės, medicinos, ispanų kalbos žinias ji labai dėkinga geranoriškai padėjusiems šių sričių specialistams – romano konsultantams.
Autorė atvirauja, jog vien tik įkvėpimo kuriant romaną neužteko – reikėjo ir pasišventimo. Neslepia – tekdavo ir laiko paaukoti, kurį galbūt norėtum praleisti kaip nors kitaip.
„Aš apskritai labai aktyvi, bendraujanti, man net sunku prie stalo nusėdėti, todėl rašymas man – emociškai trikdantis dalykas. Stengiuos save labai disciplinuoti, net savaitės dienas aiškiai pasiskirsčiau: kelintadieniai – knyga, tekstas, redagavimas, o kada – laida, anonsas“, – pasakojo pašnekovė.
Toji laida – per Lietuvos televiziją rodomi „Emigrantai“. Joje Vilniuje gyvenanti ukmergiškė dirba trečius metus. Kartu su kolega Orijumi Gasanovu pasiskirstę, į kurią šalį vyks, rengia ir žiūrovams pristato reportažus apie ten įsikūrusius tautiečius.
Labiausiai ją, prisipažįsta žurnalistė, sukrečia istorijos apie „žmones su magistru, dirbančius morkų fabrike“: „Ir tai – pakankamai dažnos istorijos… Daug tokių, kur – benamiai po tiltu, prarasti vaikai, žuvę artimieji… Viskas – apie emigravusius lietuvius. Tačiau nerodom vien to, kas juoda. Pasakojam ir apie sėkmingus gyvenimus, pavykusias karjeras.“
Kelionės – Akvilės aistra, tad toks darbas – vienas malonumas. Baigusi žurnalistikos studijas, kurį laiką gyveno Ispanijoje. „Europa turbūt visa išmaišyta. Keliauju bent kartą per mėnesį. Viena įspūdingiausių buvo kelionė automobiliu į Kaukazą, trukusi 2 mėnesius, kai matai, kaip keičiasi gamta, žmonės. Sužavėjo Stambulas. Labai patiko dirbti Gruzijoje: čia gali interviu pradėti penktą valandą vakaro ir baigti penktą ryte – žmonės, kurie svetingi ir linksmi, nesustoja kalbėti“, – šypsosi keliautoja.
