Savaitės tėkmėj

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

…Ve­ly­kų švie­sos tru­pi­nė­liai te­be­šil­do mū­sų na­mus, sie­las. Šven­tę pri­me­na spal­vin­gos ver­bos, pin­ti­nė­je už­si­li­ko vie­nas ki­tas mar­gu­tis. Sek­ma­die­nį ant sta­lų tu­rė­tų at­si­ras­ti švie­žiai nu­mar­gin­tų…

Šil­ta ir nuo pa­va­sa­rio, ku­ris vis drą­siau pa­kvie­čia mus į sa­vo glė­bį. Ge­ra dėl at­si­gau­nan­čios gam­tos, švie­ses­nių va­ka­rų. Ir nuo­tai­ka ki­ta, ir ūpas im­tis bent men­kiau­sio dar­be­lio di­des­nis.

O tų dar­be­lių po žie­mos – vi­sa gau­sy­bė. Žmo­nės šva­ri­na­si sa­vo kie­mus, tvar­ko­si so­dus ir so­dy­bas. Rū­pi­na­si, kad ap­lin­ka, nu­tir­pu­siam snie­gui pa­li­kus vi­sas šiukš­les, ne­bū­tų pur­vi­na.

Juo­kau­ja­ma, jog ir mū­sų Šven­to­ji šie­met, po di­džių­jų po­tvy­nių, ap­si­šva­ri­no pa­ti ir ap­šva­ri­no vi­sa, kas ap­link ją. Ši­taip ap­sė­mė sa­vą­sias pa­kran­tes, jog po to­kių te­kė­ji­mų vi­sos šiukš­lės tu­rės bū­ti „iš­plau­tos“, o že­mė – it nu­glu­din­ta. Tar­si „dez­in­fe­kuo­tas“ bus ir iš pa­ki­lu­sio van­dens ky­šan­tis tu­a­le­to na­mu­kas prie cen­tri­nio mies­to til­to – kaž­ko­dėl jis la­bai ke­lia juo­ką stab­te­lin­tiems pa­si­žiū­rė­ti vai­kams.

Mies­to, gam­tos gra­ži­ni­mui ren­gia­si ir tvar­kos en­tu­zias­tai. Ne­tru­kus vyk­sian­ti vi­suo­ti­nė tal­ka or­ga­ni­zuo­ja­ma vi­so­je Lie­tu­vo­je. Gra­žios idė­jos su­ma­ny­to­jų dė­ka mū­sų ap­lin­ka tu­rė­tų bū­ti švie­ses­nė ir ma­lo­nes­nė akiai. Tik ar su­pran­ta ši­tai tie, ku­rių šiukš­les, be jo­kio są­ži­nės grau­ži­mo iš­svies­tas gat­vė­se ir miš­kuo­se, rink­si­me…

Pa­va­sa­ris – nuo­sta­bus me­tas, tik kai ku­riems jis tei­kia dau­giau rū­pes­čių nei džiaugs­mų. Lau­kia­me ža­lu­mos, ste­bė­si­mės pra­žy­sian­čiu gro­žiu. O jis kaž­kam „pa­do­va­nos“ aša­ro­jan­čias akis, grau­žian­čią var­van­čią no­sį, var­gi­nan­čią aler­gi­ją… Tiks­liau – jau ėmė „do­va­no­ti“, mat me­di­kai tei­gia pas­ta­ruo­ju me­tu su­lau­kian­tys ne­ma­žai šio­mis pro­ble­mo­mis be­si­skun­džian­čių pa­cien­tų. Štai tau ir žy­din­tys au­ga­lai, nuo­sta­bio­sios žie­da­dul­kės…

Aler­giš­kiems žmo­nėms šiuo lai­ku pa­ta­ria­ma plau­ti no­sį jū­ros van­de­niu, va­žiuo­jant au­to­mo­bi­liu už­da­ry­ti lan­gus, veng­ti lau­ko ir da­li­ja­mi ki­to­kie pa­ta­ri­mai. Pik­ti ant to­kių pa­va­sa­rio iš­dai­gų sa­ko, kad bū­tų ge­riau iš­vis įlįs­ti į ko­kią kol­bą ir pra­tū­no­ti jo­je, kol vis­kas pra­žy­dės.

Vais­ti­nin­kai sa­ko, kad žmo­nes ka­muo­ja ne tik aler­gi­ja. At­ėju­sie­ji pra­šo pa­gel­bė­ti dėl va­di­na­mo­jo „pa­va­sa­ri­nio vi­ru­so“ – skau­dan­čios ger­klės, skers­vė­jy­je pa­si­gau­tos slo­gos. To­dėl dar kar­tą pri­me­na: nors oro tem­pe­ra­tū­ra ky­la, ne­sku­bė­ki­me iš­si­reng­ti.