Lina SUKACKIENĖ
Ukmergėje gyvenimas teka ramia vaga. Nieko nevyksta, kad žmonės tuo gyventų, aptarinėtų, ginčytųsi.
Tiesiog kiekvienas sprendžiame savo aplinkos problemas, laukiame pavasario saulės, pykstame dėl kasdienės pilkumos.
Bet ar tikrai niekas nevyksta? Ar tai, kas vyksta, visai nedomina mūsų?
Gyvename laikotarpį tarp švenčių. Vasario šešioliktoji suskambo pilna žiūrovų sale. Laukiame Kovo 11-osios – mūsų kartos šventės. Esame jos gimimo liudininkais.
Ir praėjus porai dešimtmečių visi kitaip apie ją kalbame. Vieni prisimename ir vertiname vienus dalykus, kiti – visai kitus. Nors gyvenome tuo pačiu laiku, tame pat mieste.
Bet mes galime būti objektyvūs aplinkai, kuri jau tada formavo ir sprendė šios dienos gyvenimą.
Visų pirma – apie partinį šalies gyvenimą. Naujai atgimusi valstybė sudarė galimybę kurtis ir atsikurti partijoms. Ir kaip šis ratas sukosi? Ogi labai smagiai. Du kertiniai akmenys – dešinės ir kairės partiečiai pakankamai įsitvirtinę mūsų sąmonėje. Trečioji – liberalioji pusė. Apie sąjūdiečius sukasi jauni, ambicingi ir į ateitį žiūrintys politikai. O kitų partijų ir jų vadų „choras“ – atskiros studijos reikalaujanti tema.
Iš vienos pusės, gerai, kad žmonės turi labai platų partijų pasirinkimą, iš kitos pusės – tas pasirinkimas niekam realiai nedaro įtakos.
Bet ambicingiems, save vertinantiems asmenims po vieną vaikščioti netinka. Vadinasi – reikalinga kompanija. O kuri gi kompanija šiandien gali patenkinti visus lūkesčius?
Greitai būsime agituojami balsuoti prezidento rinkimuose. Galvoju, kad kandidatų gausa rodo labai silpną partinę valstybės sistemą. Lyg bandoma daryti kažkokias intrigas, bet viskas juk jau apspręsta…
Savo mieste gyvename pakankamai vienodai. Tik vieni ar kiti įstatymai retkarčiais priverčia pakeisti nusistovėjusią tvarką ar nieko nesprendžiantį komisijos narį – vieną kitu.
Tai viename, tai kitame miesto kampe matosi statybų kranai.
Tai viename, tai kitame kolektyve atsiranda naujos darbo vietos.
Tik ar greitai pasakysime, kad pagaliau ir Ukmergė kyla naujam rytui?
