Lina SUKACKIENĖ
Birželio 24-ąją savo varduves mini Jonai ir Janinos. Gydytoja ginekologė Janina Pranevičienė sako, kad jai šis vardas vaikystėje nebuvo labai mielas, tačiau dažnai suteikdavo tam tikrą išskirtinumą. Per visą gydytojos darbo praktiką pasitiktų kūdikėlių skaičius netilptų į didžiausią miesto gimnaziją. Bet šiandienos pokalbis – ne apie tiesioginį darbą, bet apie gydytojos pomėgį – poeziją.
„Eilėraščius pradėjau rašyti septintoje klasėje. 1963 m. po Valentinos Tereškovos skrydžio į kosmosą sukūriau jai skirtą eilėraštį. O kitą eilėraštį skyriau Kristijonui Donelaičiui. Abu juos tuo metu išspausdino Panevėžio laikraštis „Tėvynė“ ir pristatė mane kaip pradedančią poetę. Nuo tada prasidėjo kelionė po poezijos horizontus“, – pasakoja gydytoja J. Pranevičienė.
Poezija nebuvo svetima Janinos mamos šeimoje. Mamos brolis Stasys Kuliavas, ilgą laiką gyvenęs Kanadoje, taip pat rašė eiles, buvo kūrybingas žmogus. Matomai šią kūrybos dovaną ji gavo iš savo mamos giminės…
Tapusi gydytoja, Janina parašė vieną populiariausių savo eilėraščių. Jis iki šiol deklamuojamas, nors kai kas net nežino autoriaus vardo.
Pirmasis kelias
Tu palauk – jis jau greitai ateis,
Dar minutė, sekundė trumpa,
Dar atodūsis – ilgas, sunkus,
Nesvarbu, ar sūnus, ar dukra.
Jis jau skuba pasaulin, jauti?
Jis jau greitai, jau greitai pravirks…
Patikėki, chalatai balti
Jį pirmieji šioj žemėj sutiks.
Bet minutė pavirto diena,
Ir tas skausmas be galo aštrus.
Nežinos tik sūnus niekada
Koks tas kelias pasaulin sunkus.
Dar įkvėpk, ir nuščiuvo visi,
Ir tik kūną užliejo liepsna.
Paklausyk, paklausyk, ar girdi
Pirmą šauksmą, geroji mama?
Tu girdi, tu šypsaisi, verki,
Laimingiausia paliks ši diena.
Į mažylį taip godžiai žvelgi,
Panašus, panašus į tave.
Toks mažutis, mažutis žmogus –
Su rankytėm, kojytėm… Matai?
Išbučiuosi visus pirštukus
Gal po tūkstantį kartų tikrai.
Laimingiausia paliks ši diena –
Jis užaugs – bus gražus ir stiprus.
Nežinos tik sūnus niekada
Koks tas kelias pasaulin sunkus.
(1974-08-16)
Janinos talentas kurti eiles prisidėjo ir prie gražių tradicijų kūrimosi Pranevičių šeimoje. Kūčios ir šv. Kalėdos labai daug metų švenčiamos tėvų namuose, kur susirenka visa giminė. Janina iki šiol kiekvienam dalyvaujančiam skiria eiles, o dukra Vija kasmet išleidžia giminės kalendorių.
Janinos vardas įpareigoja švęsti Jonines – gražiausią vasaros šventę. Poetiškos sielos moteris sako, kad jai svarbu išlaikyti šiai šventei skirtas tradicijas.
„Paparčio žiedo dar neradau, nors kasmet šią šventę švenčiu gamtoje, sodyboje, prie ežero, su šeima, giminėmis ir draugais. Šeimos vyrai kuria laužą, prie jo ilgai vakarojame. Būna, kad ir pasitinkame aušrą. Vos prašvitus, pasiraitoji sijonus ir brendi į rasotą pievą“, – pasakoja Janina. Tiesa, apie paparčio žiedą eilėraščio prisipažįsta dar neparašiusi.
„O apie Edelveiso žiedą – parašiau. Būdama Šveicarijoje pamačiau balkšvą trapų Edelveiso žiedą, todėl ir gimė eilėraštis“, – sako moteris.
Edelveisas
Ten aukštai, kur siaučia vėjas,
Kur žmogus retai užklysta,
Baltas Edelveiso žiedas
Nelauktai kalnuos pražįsta.
Ir į saulę išsvajotą
Smulkūs stiebiasi žiedeliai,
Tai – poetų apdainuota
Meilės amžinos gėlelė.
Ji maža, bet nepabūgsta
Net kalnų liūtims atėjus,
Ir per audrą nepalūžta,
Nesiliauja vis žydėjus.
Iš žemelės mažo grumsto
Ir iš saulės spindulėlio
Ten aukštai kalnuos užgimsta
Edelveisas – žiedas Gėrio.
Su sutuoktiniu Vidmantu, taip pat gydytoju, užaugino dukrą ir sūnų, džiaugiasi būriu anūku. Gal tarp jų taip pat yra poetų?
Pasakojo, kad dukra Vija, taip pat pasirinkusi medikės specialybę, su vyru Rolandu augina tris vaikus. Visa šeima muzikuoja, o jauniausioji dukra dešimtmetė Marija rašo ir eiles.
Kai jos mokytoja paprašė savo auklėtinių atnešti ką nors iš savo šeimos kūrybos, Marija nusinešė močiutės Janinos eilėraščius.
Diplomatas sūnus Julius su žmona Diana taip pat augina tris vaikus. Vyresnieji du mokosi Indijos tarptautinėje mokykloje. Penkiolikmetė Elena kuria eiles anglų kalba. Jos kūryba kitokia negu močiutės, dominuoja filosofinis gyvenimo ir aplinkos interpretavimas. Sutuoktinis, vaikai ir anūkai yra dideli Janinos kūrybos gerbėjai.
O kaip kolegos? Gal bendrauja su kitais poeziją kuriančiais medikais? „Buvo gražus laikas, kai gydytojas poetas Eduardas Selelionis vadovavo kūrybiniam medikų judėjimui. Būdavo gražios poezijos šventės, poezijos skaitymai, kurių metu susitikdavo rašantys gydytojai Lietuvoje“, – prisimena Janina. Anot jos, labai ryški asmenybė buvo pats E. Selelionis, kurio sukurtiems posmams yra parašyta daug populiarių dainų. Tačiau pastaraisiais metais rašantys gydytojai tarpusavyje tam skirtuose renginiuose nebebendrauja.
Pranevičių šeima mėgsta keliauti. Aplankyta daug tolimų ir egzotiškų kraštų – Japonija, Korėja, Tailandas, Argentina, Brazilija ir visa Europa. Sako, kad kelionės suteikia įspūdžių, o kūrybai – kitokių spalvų.
Janinos poezija išsiskiria lyriškumu ir jausmingumu. Jeigu būrin susirenka kolegos, draugai ar giminaičiai – visi žino, kad Janina būtinai kažką paskaitys.
Noriu aš kasryt gėrėtis
Auštančia diena,
Ir gyvenimą mylėti
Tokį, koks yra.
Nors pasaulyje esu
Tik maža smiltelė,
Šypsenoj vaikų, tikiu,
Liks manęs dalelė.
Janina yra sukūrusi visą pluoštą eilių. Norisi tikėti, kad greitu metu mes pamatysime ir pirmąją jos poezijos knygą.
