Jau prasidėjo grybų sezonas – grybautojai plūsta į miškus ir iš ten parsineša pilnus krepšius baravykų. Vieniems grybų rinkimas yra papildomos pajamos, kitiems – hobis, pramoga, tretiems – šeimos tradicija, perduodama iš kartos į kartą.
Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriuje vedėjo pavaduotoja dirbanti Lolita Gerulskienė juokauja, kad per seminarus, konferencijas, mokymus, kviečiama prisistatyti, ji apie save sako: „Grybauju visomis prasmėmis.“ Šiame juoke yra didelė dalis tiesos. Prasidėjus grybų sezonui Lolita negali nusėdėti kabinete, nes nekantrauja ištrūkti į mišką. Neatsitiktinai jau daug metų ji atostogauja rudenį.
Iš pradžių Lolita nenori apie save kalbėti, kuklinasi, sakydama, kad yra didesnių grybautojų už ją, bet kai pradeda dalintis, paaiškėja, kad grybavimas – jos kraujyje.
Lolita papasakojo, kad grybauja nuo vaikystės, kiek tik save prisimena. Šią aistrą paveldėjo iš tėčio. „Tėtis dirbo „Vienybėje“ ir buvo žinomas grybautojas. Jį direktorius išsiųsdavo į žvalgybą Labanore. Kai jis pranešdavo, kad grybai jau dygsta, įmonė organizuodavo išvykas, veždavo net keli autobusai“, – dalijosi prisiminimais. Dabar ji pati atlieka savotišką žvalgytojos vaidmenį.
Jau liepą, rugpjūtį skuba į miškus tikrinti. „Kai kolegos pamato, kad jau keliu nuotraukas su grybais į feisbuką, ir jie lekia į mišką.“
Gėrybes Lolitos vaikystėje šeima valgydavo ir ruošdavo atsargas žiemai. „Baravykai svieste, džiovinti, sūdyti, marinuoti. Prisimenu, mama siųsdavo iš rūsio parnešti marinuotų baravykų galvų, traukdavome jas iš gleivių“, – pasakoja pašnekovė. Tėtis dar rinkdavo ir žaliuokes.
Tais laikais su šeima važiuodavo tik į Labanoro girią, miškų aplink Ukmergę nežinojo, nors gyveno Ukmergėje. „Važiuodavome į Labanorą su nakvyne. Išsisukdavo tik brolis, keleriais metais už mane vyresnis. Jis ir dabar negrybauja. Kasmet dovanoju jam trilitrinį baravykų. Mama grybaudavo su saiku, ji važiuodavo daugiau pabūti prie ežero, dorodavo, ruošdavo. Tėtis turėjo draugą eigulį, pavarde Pelenius. Vardo jo neatsimenu. Gyveno su žmona Peleniene ir dukra, kurią vadindavome Peleniote. Pas juos ir apsistodavome. Nakvodavome ant šieno. Išeini – aplink miškas, ne tik grybai, bet ir mėlynės, spanguolės.“
Dabar daugiausia Lolita renka baravykus, kazlėkus, voveraites, kalpokus, bet, sako, būna metų, kai renka viską, nes baravykas vos vienas kitas tarp ūmėdžių pasitaiko. Daugiausia per kartą yra surinkusi 1 320 baravykų. Pati neskaičiavo, tai padarė mama. Pasak jos, grybauti išvažiuoja 6 valandą ryto, o apie 13 ar 14 valandą su pilnais kibirais ir krepšiais jau būna namie.
Mėgsta ne tik grybauti, bet ir doroti bei ruošti, o paskui – ir valgyti. „Doroti visai smagu, jei kitą dieną į darbą nereikia. Būna, sako, kol sutvarkai, ir ketvirta ryto ateina.“ Todėl atostogas visada ima rugsėjį, kada nuo seno – pats grybų metas. Vis tik, keičiantis klimatui, ir grybų dygimo laikas pasikeitė. Visi jau rugpjūtį į miškus lekia. Tačiau rugpjūtį – tik pirmoji dygimo banga. Šiųmetės atostogos suplanuotos taip pat rugsėjį.
Paprastai važiuoja į Šimonių girią, ten apsistoja sodyboje, kur ne tik grybauja, bet ir doroja bei ruošia surinktas gėrybes, o tuo pačiu ir smagiai vakaroja. Važiuoja keturių grybavimo draugių (viena grįžta specialiai iš užsienio) kompanija, prie kurios prisijungia giminaitės, kolegės, kaimynės.
O kol laukia atostogų, grybauja vietoje – aplink Ukmergę. „Dabar jau apie dešimt ar penkiolika metų svetingi ir Ukmergės miškai. Seniau nežinojome, kad juose yra grybų“, – sako pašnekovė.
Įdomu, kad kas kelerius metus grybautojos renkasi vis kitą vietą. Tai nebeauga grybai senoje vietoje, tai tiesiog sužino naują vietą. Pasak Lolitos, miškai kartas nuo karto keičiasi. Pavyzdžiui, seniau pamėgtoje buvusioje grybingoje vietoje Siesikuose dabar – kirtavietė. Jau kokius ketverius metus važiuoja į Krikštėnus. Prieš tai grybaudavo Šešuolių miškuose. Šiemet pirmuosius baravykus rinko už Taujėnų esančiame miške.
Grybavimo vietos draugių kalboje turi sutartinius pavadinimus – „prie ėdžių“, „prie aprištų medžių“, „prie žvyro krūvos“, „prie griovio“, „prie ąžuolo“, „Ievutės vieta“ ir pan. Prisimena, kaip Siesikuose iš po nupjautų ir sukrautų žabų susilenkusios traukė baravykus – visi buvo susikraipę, bet nesukirmiję, geri. Tą vietą vadina „po žabais“.
Pasak Lolitos, grybaujant pasitaiko visokių nutikimų. Kartą draugės sutiko vyrą su dviračiu, traukiantį iš Daugailių su dviem grybų pilnais krepšiais. Paklausė, kur geros vietos, šis parodė. Draugės kelią, kad nepamirštų, nužymėjo saldainių popierėliais. „Draugė turėjo saldainių, valgė juos ir mėtė popieriukus, kad paskui rastų, – pasakoja. – Vėliau, kai geriau pažinome tą mišką, pamatėme, kad ta vieta yra visai netoli kelio, o jis vedė aplinkui, kad neprisimintų.“
Kitas vietas moterys atsitiktinai suranda pačios. „Vieną kartą užėjome tokią vietą – grybas prie grybo. O jau buvome su pilnais krepšiais, nebeturėjome kur dėti. Teko marškinius nusivilkti“, – dalijasi nuotykiu.
Dar kitą kartą rado tokį keistą baravyką, kad tiesiai iš miško ne namo, o į redakciją nuvažiavo laimikį parodyti. Iki šiol atsimena tą vietą, kur keistą grybą surado.
Tarp grybautojų yra ir prietarų. Sakoma „Nešik namie, miške pašiksi, tada grybų rasi“. Tačiau šio prietaro sunku laikytis, nes prasidėjus grybų sezonui žmonių miškuose tiek, kad prispyrus reikalui nebūtų kur pasislėpti.
Teiraujantis, kas Lolitai yra grybavimas – hobis, manija, religija, ji nedvejodama atsako: „Mes su draugėmis turime specialų terminą – grybaligė. Ir mūsų vyrai sako – joms grybaligė prasidėjo. Namai netvarkyti, kol nesibaigia grybai.“
O kur dėti tiek grybų? Lolita sako, kad daug jų išdovanoja eidama į svečius. Niekada nepardavinėja. „Būna einame iš miško pavargusios su pilnais krepšiais, aš bambu, kaip sunku, burnoju, kad nė vieno grybo niekam neduosiu, tegul patys prisigrybauja. Paskui namie nudoroju, išverdu, pailsiu ir vėl dalinu“, – juokiasi iš savęs.
Tarp Savivaldybės administracijos darbuotojų yra ir daugiau prisiekusių grybautojų. 2021-aisiais Savivaldybės komanda dalyvavo grybų čempionate Varėnoje. Tiesa, laimėti nepavyko, vietiniai geriau žinojo vietas. Vis tik ir jiems nelabai sekėsi, nes tais metais ne grybų metai buvo.
Pasižvalgėme, kokios gi grybų kainos turguje. O jos labai skirtingos – baravykų puskilogramį galima nusipirkti ir už keturis, ir už aštuonis eurus, voveraites dauguma pardavinėja po 2 eurus už indelį. Grybų galima nusipirkti ir pagal skelbimus internete, kur kainos taip pat įvairios.
